Laimėtos bylos

Civilinė byla Nr. e3K-3-146-611/2021

Civilinė byla Nr. e2A-325-881/2021

Teisminio proceso Nr.2-57-3-00453-2019-1

 Civilinė byla Nr. e2A-152-330/2021

Civilinė byla Nr. e2-691-324/2021

Civilinė byla Nr. e2S-690-425/2020.

Teisminio proceso Nr. 2-37-3-01353-2014-4.

 Civilinė byla Nr. e2A-423-368/2020

Teisminio proceso Nr. 2-70-3-06942-2019-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.6.2.; 2.6.1.6.1.;3.1.7.1.1.;3.3.1.20.

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugsėjo 28 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų D. B., E. M. (pirmininko ir pranešėjo), B. S.,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Versina“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. vasario 24 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-435-776/2020 pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Remjasta“ ieškinį atsakovei UAB „Versina“ dėl priešpriešinių reikalavimų įskaitymo pripažinimo niekiniu ir negaliojančiu bei skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

1.Ieškovė bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „Remjasta“ ieškiniu kreipėsi į teismą prašydama pripažinti atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Versina“ atliktą 8 164,26 Eur skolos įskaitymą niekiniu ir negaliojančiu ir priteisti iš atsakovės 8 164,26 Eur skolą, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė nurodė, kad atsakovė ieškovei buvo skolinga 15 616,03 Eur sumą pagal atliktų darbų aktus, pagal kuriuos išrašyta PVM sąskaitą faktūrą REM633, o atsakovė pagal 2019 m. vasario 14 d. sudarytą reikalavimo teisės perleidimo sutartį iš UAB „Telšių energija“ perėmusi reikalavimo teisę į ieškovę dėl 8 164,26 Eur sumos skolos, įskaitė šią sumą. Ieškovės nuomone, įskaitymas buvo atliktas pažeidžiant imperatyvias įstatymo normas, jis atliktas prieš bankroto bylos ieškovei iškėlimą, kai ieškovė buvo faktiškai nemoki, o tai reiškia, kad atsakovei buvo suteikta pirmenybė gauti savo reikalavimų patenkinimą prieš kitus ieškovės kreditorius, kurių reikalavimai atsirado anksčiau, bei buvo pažeistas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ straipsnyje nustatytų atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumas ir kitų ieškovės kreditorių teisė gauti savo reikalavimų patenkinimą vienodomis sąlygomis su kitais kreditoriais. Kaip savarankišką pagrindą atsakovės atliktam įskaitymui pripažinti negaliojančiu ieškovė nurodė ir CK 6.66 straipsnio 1 dalį, nes, kaip nurodo ieškovė, ji, būdama nemoki, suteikė pirmenybę kitam kreditoriui ir su juo atsiskaitė visiškai, ir dėl to, ieškovei atsiskaitant tiesiogiai su atsakove, buvo sumažinta ieškovės turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimų pagal pirmesnės eilės kreditorių reikalavimus, masė, o atsakovė laikytina nesąžininga ginčijamo sandorio šalimi, nes jai buvo ar turėjo būti žinoma apie faktinį ieškovės nemokumą, turimus kitus kreditorius bei tai, kad ji suteikdama atsakovei pirmenybės teisę gauti reikalavimų patenkinimą pažeidžia kitų ieškovės kreditorių interesus.

3. Atsakovė UAB „Versina“ nesutikdama su ieškiniu tvirtina, kad jos atliktas įskaitymas yra teisėtas, nes jis nepriklausė nuo ieškovės valios, todėl ieškovės dėstomi argumentai, susiję su abipusiais šalių skolų įskaitymo aktais ir ieškovės neva suteiktu prioritetu atsakovei gauti pirmenybę į savo reikalavimų patenkinimą prieš kitus kreditorius, ar argumentai dėl CK 6.930¹ straipsnio taisyklių yra neaktualūs. Atsakovės teigimu, vien tik ieškovės nemokumo aplinkybė nėra pagrindas pripažinti vienašalį sandorį (įskaitymą) negaliojančiu, nes tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte įtvirtintas draudimas nebuvo pažeistas, kadangi įskaitymas atliktas 2019 m. vasario 15 d. iki įsiteisėjant teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą ieškovei. Atsakovė nesutiko su ieškovės pozicija, kad prašant įskaitymą pripažinti negaliojančiu actio Pauliana instituto pagrindu pakanka apsiriboti įrodinėjant tik bankrutuojančios įmonės teisių pažeidimą, aplinkybes, kad įmonė sandorio neprivalėjo sudaryti, ir trečiojo asmens, sudariusio su skolininku sandorį, nesąžiningumą. Atsakovė taip pat nurodė, kad ieškovė neįrodė netgi tų actio Pauliana institutui taikyti būtinų sąlygų, kurias pasirinko įrodinėti, nes dėl atsakovės įskaitymo ieškovės turto sumažėjo tiek pat, kiek ir įsipareigojimų, todėl nėra jokios žalos dėl ginčijamo sandorio, atsakovė iš ieškovės neįgijo jokio turto ir ar naudos ieškovės „mokumo sąskaita“, ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima objektyviai daryti išvadas apie atsakovės nesąžiningumą. Atsakovės teigimu, vien tik pripažinus atsakovės atliktą įskaitymą negaliojančiu ir ieškovės naudai priteisus 8 164,26 Eur, būtų sukurta neteisinga ir atsakovės atžvilgiu nesąžininga padėtis, tai reikštų, kad iš atsakovės yra atimama turtinė teisė (reikalavimas) į ieškovę bei kartu įpareigojama antrą kartą sumokėti ieškovei už tai, už ką atsakovė jau yra atsiskaičiusi įskaitymu pabaigdama ieškovės 8 164,26 Eur piniginę prievolę atsakovei.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2020 m. vasario 24 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai. Pripažino negaliojančiu atsakovės UAB „Versina“ 2019 m. vasario 15 d. atliktą 8 164,26 Eur skolos priepriešinį vienašališką įskaitymą ieškovei BUAB „Remjasta“. Priteisė ieškovei BUAB „Remjasta“ iš atsakovės UAB „Versina“ 8 164,26 Eur skolą, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 8 164,26 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2019 m. lapkričio 4 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos ir 860,00 Eur išlaidas advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Priteisė iš atsakovės UAB „Versina“ valstybei 259,00 Eur žyminį mokestį.

5. Pasisakydamas dėl vienašališko įskaitymo pripažinimo negaliojančiu dėl prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms, teismas pažymėjo, kad, nors šioje byloje buvo sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių bankroto administratoriaus teisę ginčyti bankrutuojančios įmonės atliktus mokėjimus CK 6.930¹ straipsnio pagrindu, aiškinimo ir taikymo, nagrinėjamu atveju ieškovė ginčija atsakovės atliktą vienašališką įskaitymą, ir teismas vertino, kad remdamasis CK 6.930¹ straipsnio nuostatomis reikalavimą galėtų reikšti tik kreditorius, pagal atsiskaitymų eiliškumą esantis pirmiau už gavusį atsiskaitymą.

6. Teismas pripažino, kad ieškovė, turi įrodyti visas actio Pauliano ieškinio instituto taikymo sąlygas, atsižvelgiant į nagrinėjamos situacijos specifiškumą, kad ieškovei iškelta bankroto byla ir kad ginčijamas atsakovės vienašalis sandoris.

7. Pasisakydamas dėl kreditoriaus neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės egzistavimo teismas nurodė, kad ieškovė pateikė teismo nutartį, kuria patvirtintas BUAB „Remjasta“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas, BUAB „Remjasta“ buhalterinės paskaitos dokumentus bei kreditorių pateiktus kreditorinius reikalavimus ir juos pagrindžiančius dokumentus, iš kurių teismas matė, kad ieškovės kitų kreditorių kreditoriniai reikalavimai jau egzistavo atsakovės atlikto ginčijamo įskaitymo metu, todėl sprendė, kad pirmoji actio Pauliana ieškinio instituto taikymo sąlyga yra įrodyta.

8. Vertindamas kreditorių teisių pažeidimą teismas nustatė, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovė buvo nemoki. Teismas pažymėjo, kad neabejotinai ieškovės ginčijamas įskaitymas sumažino ieškovės turtą, į kurį galėjo būti nukreiptas išieškojimas. Teismo vertinimu, atsakovės atliktu įskaitymu buvo pažeisti nemokaus subjekto kreditorių teisėti interesai gauti savo reikalavimų patenkinimą vienodomis sąlygomis su kitais kreditoriais (tarp jų ir atsakove). Ginčo, kad egzistavo visos įskaitymo sąlygos (šalys turėjo viena kitai abipusių teisių ir pareigų, šalių reikalavimai buvo priepriešiniai, vienarūšiai, galiojantys, vykdytini bei apibrėžti), byloje nėra, tačiau bet koks mokėjimas, nors ir priešpriešinio reikalavimo įskaitymo formą, vienam iš kreditorių šiuo atveju reiškia nepagrįstos pirmenybės ir pranašumo vienam iš kreditorių suteikimą. Apibendrinęs nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad yra pagrindas konstatuoti ieškovės kreditorių teisių pažeidimą CK 6.66 straipsnio prasme dėl ginčijamo įskaitymo sandorio sudarymo bei aptariamos actio Pauliana taikymo sąlygos buvimą.

9. Pasisakydamas dėl sandorio sudarymo privalomumo teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo, jog atlikdama 8 164,26 Eur įsiskolinimo įskaitymą atsakovė buvo skolinga ieškovei 15 616,03 Eur sumą. Tačiau bylos duomenys teismui patvirtino, jog jokių teisės aktuose ar sutartyse numatytų įpareigojimų atlikti ginčijamą įskaitymą nebuvo, ir leido vertinti, kad atsakovei turint įsiskolinimą ieškovei vienašališkas įskaitymas buvo galimas, tačiau nebuvo būtinas ir privalomas, todėl sprendė, kad ieškovė įrodė CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatytą trečiąją actio Pauliana taikymo sąlygą – sandorio neprivalomumą.

10. Vertindamas šalių nesąžiningumą teismas akcentavo, kad ginčo šalis siejo statybos rangos teisiniai santykiai, o atsakovė reikalavimo teisę į ieškovę perėmė iš UAB „Telšių energija“, kuri reikalavimo teisę 2018 m. gruodžio 6 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartimi perėmė iš UAB „Jupojos statybinės medžiagos“. Ieškovė įsiskolino 8 164,26 Eur sumą UAB „Jupojos statybinės medžiagos“ pagal nepamokėtas PVM sąskaitas faktūras. Teismas vertino, kad atsakovė, prieš sudarydama statybos rangos sutartis, turėjo pasidomėti ieškovės finansine padėtimi, kad nustatytų, ar ieškovė bus pajėgi įvykdyti savo sutartinius įsipareigojimus. Paskutinė šalių statybos rangos darbų sutartis buvo sudaryta 2018 m. spalio 30 d., t. y. ieškovei jau būnant nemokiai. Teismas sprendė, kad atsakovė turėjo žinoti ir žinojo apie ieškovės nemokumą ginčijamo įskaitymo sandorio metu. Atsakovė tuo privalėjo domėtis iš viešai prieinamų priemonių ir duomenų bei galėjo spręsti, jog ginčijamas sandoris galėtų pažeisti kitų ieškovės kreditorių interesus. Taigi, nustatytos aplinkybės, ieškovę ir atsakovę siejusių statybos rangos teisinių santykių specifika sudarė pagrindą išvadai, kad atsakovė nelaikytina sąžininga CK 6.66 straipsnio taikymo prasme.

11. Nepraleidus vienų metų ieškinio senaties termino, teismas konstatavo, kad byloje nustatytos būtinos actio Pauliana tenkinti sąlygos, numatytos CK 6.66 straipsnyje, todėl ieškovės reikalavimą tenkino ir ginčijamą atsakovės 2019 m. vasario 15 d. atliktą vienašališką priešpriešinių reikalavimų įskaitymą pripažino negaliojančiu.

12. Atsakovė, atlikdama įskaitymą, pripažino 15 616,03 Eur sumos įsiskolinimo, susidariusio iš šalis siejusių statybos rangos teisnių santykių, faktą, o skolos dalį, kurios nepadengė priešpriešinių reikalavimų įskaitymu, sumokėjo ieškovei. Taigi, atsakovei pripažinus įsiskolinimą ieškovei, atsiradusį dėl netinkamo sutartinių įsipareigojimų vykdymo, o atsakovės atliktą įskaitymą pripažinus negaliojančiu, teismas iš atsakovės ieškovei priteisė 8 164,26 Eur skolą, 6 procentų dydžio metinės palūkanas nuo priteistinos 8 164,26 Eur sumos nuo 2019 m. lapkričio 4 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos bei bylinėjimosi išlaidas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

13. Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Versina“ prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. vasario 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

13.1. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl dviejų pagrindų, t. y. ieškovės kreditorių teisių pažeidimo ir skolininkės nesąžiningumo, byloje nustatymo, nes atsakovė buvo sąžininga ir 2019 m. vasario 15 d. vienašališku įskaitymu nepažeidė ir negalėjo pažeisti ieškovės teisių.

13.2. CK 6.140 straipsnis savaime nedraudžia įskaitymo sandorių skolininkams, kurie tampa nemokūs, jeigu tik įstatymai nenustato ko kita. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nenurodė ir nepadarė išvados, kad ginčijamu atsakovės įskaitymo sandoriu buvo pažeisti konkretaus įstatymo draudimai. Apeliantė nesutinka su teismo išvada dėl atsakovės 2019 m. vasario 15 d. atlikto įskaitymo sukeltų pasekmių ieškovei. Apeliantės nuomone, akivaizdu, kad ieškovės nemokumas nebuvo nulemtas dėl atsakovės 2019 m. vasario 15 d. įskaitymo aplinkybės. Atsakovė 2019 m. vasario 15 d. vienašališku 8164,26 Eur skolos įskaitymu ieškovės turto masės nesumažino, nes dėl vienašališko priešpriešinio įskaitymo turto sumažėjo lygiai tiek pat, kiek ir ieškovės įsipareigojimų.

13.3. Apeliantės teigimu, teismas vertindamas atsakovės nesąžiningumą, nenurodė, iš kokių konkrečiai viešai prieinamų priemonių nustatė, jog ieškovė yra nemoki 2018 m. birželio 5 d.–spalio 30 d. sudarant statybos rangos sutartis arba 2019 m. vasario 15 d. atliekant įskaitymą. Apeliantės nuomone, neteisinga preziumuoti vienašalio sandorio šalies nesąžiningumą remiantis vien tik tuo, kad sandorio sudarymo metu šalis nepasidomėjo ir nenustatė kitos šalies nemokumo aplinkybės. Teismo išvados dėl visų CK 6.66 straipsnio reikalaujamų pagrindų sandoriui pripažinti negaliojančiu nustatymo yra nepagrįstos.

13.4. Teismas padarė klaidą nustatydamas priteistino iš atsakovės žyminio mokesčio sumą. Ieškovei pareiškus ieškinį dėl 8164,26 Eur skolos įskaitymo vienašalio sandorio pripažinimo negaliojančiu, išvestinis reikalavimas priteisti tą pačią skolą žyminiu mokesčiu nėra apmokestinamas, todėl priteistino žyminio mokesčio suma turi būti 184 Eur.

14.Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė BUAB „Remjasta“ prašo apeliantės apeliacinį skundą atmesti bei priteisti 480 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

14.1. Finansinės atskaitomybės dokumentų analizė sudaro pagrįstą pagrindą teigti, jog ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovė buvo nemoki. Taigi, byloje esanti įrodymų visuma pakankamai patvirtina įmonės nemokumą ginčijamo sandorio sudarymo metu. Šalims sudarius ginčijamą įskaitymą bei nepagrįstai suteikus prioritetą atsakovės interesams, galimybė atsiskaityti su esamais kreditoriais iš esmės sumažėjo. Byloje nėra objektyvių duomenų, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu įmonė turėjo kito likvidaus turto, kuris galėtų būti panaudotas atsiskaitymams su kitais kreditoriais. Tokioje situacijoje, kuomet įmonė buvo nemoki, įskaitymo sandorio sudarymas nebuvo privalomas šalims. Atsakovė visiškai nepagrįstai mano, jog pagal CK 6.140 straipsnį, skolininkui tapus nemokiam, kreditoriai gali įskaityti savo reikalavimus, nors jų terminas ir nesuėjęs. Atsakovė neginčijo to fakto, jog ieškovė įskaitos akto sudarymo metu buvo jau faktiškai nemoki.

14.2. Atsakovė užuot apmokėjusi už ieškovės atliktus darbus, įsigijo reikalavimą ir atliko ginčijamą užskaitymą. Tai sudaro pagrindą manyti, jog atsakovė, sužinojusi apie ieškovės sudėtingą turtinę padėtį, nusprendė nesąžiningai, pasinaudodama galimybe, ankstesnių kreditorių sąskaita atgauti įsiskolinimą. Šios aplinkybės įrodo atsakovės nesąžiningumą. Pareiškimas teismui dėl bankroto bylos iškovei iškėlimo buvo paduotas praėjus tik kelioms dienoms po atlikto ginčijamo įskaitymo, tai tik dar kartą patvirtina, jog atsakovei prasta finansinė padėtis akivaizdžiai turėjo būti žinoma. Atsakovė viešai prieinamomis priemonėmis lengvai galėjo rasti informacijos apie ieškovės finansinę padėtį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

16. Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas dėl atsakovės atlikto įskaitymo, ginčijant jį ir actio Pauliana pagrindu, teisėtumo ir pagrįstumo.

17. Byloje nustatyta, kad 2019 m. vasario 14 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartimi UAB „Telšių energija“ perleido atsakovei UAB „Versina“ reikalavimo teisę į ieškovės BUAB „Remjasta“ 8 164,26 Eur kreditorinį įsiskolinimą. Atsakovė ieškovei buvo skolinga 15 616,03 Eur sumą pagal atliktų darbų aktus ir jų pagrindu išrašytą PVM sąskaitą faktūrą REM633. 2019 m. vasario 14 d. sudarytos reikalavimo teisės perleidimo sutarties pagrindu iš UAB „Telšių energija“ perėmusi reikalavimo teisę į ieškovę dėl 8 164,26 Eur skolos, atsakovė, pranešusi apie įvykusį reikalavimo teisės perleidimą, 2019 m. vasario 15 d. raštu Nr. S-142 atliko vienašališką priešpriešinių sumų įskaitymą, nurodydama, kad jos 8 164,26 Eur dydžio prievolė ieškovei laikoma pasibaigusia. Šiaulių apygardos teismo 2019 m. kovo 21 d. nutartimi UAB „Remjasta“ iškėlė bankroto bylą, nutartis įsiteisėjo 2019 m. balandžio 2 d.

18. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino reikšmingas ginčui teisingai išnagrinėti bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl esminių apeliaciniame skunde dėstomų argumentų.

19. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo sąlygų visumos actio Pauliana ieškiniui tenkinti egzistavimą. Atsakovė, nesutikdama su sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl dviejų pagrindų, t. y. ieškovės kreditorių teisių pažeidimo ir skolininkės nesąžiningumo. Kadangi apeliantė kvestionuoja tik dvi iš būtinųjų actio Pauliana taikymo sąlygų, teisėjų kolegija pasisako tik dėl jų taikymo teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl kreditorių teisių pažeidimo

20. Apeliantė apeliacinį skundą iš esmės kvestionuoja vieną iš būtinųjų actio Pauliana taikymo sąlygų – ginčijamas sandoris nepažeidė kreditoriaus teisių ir interesų.

21. Kasacinis teismas yra išaiškinęs kad, siekiant nustatyti, ar skolininko sandoris pažeidė kreditoriaus teises, be kita ko, būtina nustatyti skolininko nemokumą (kad dėl sandorio sudarymo tapo nemokus ar sudarydamas sandorį buvo nemokus) arba kad dėl sandorio reali galimybė skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę sumažėja ar jos nebelieka. Visais šiais atvejais būtina nustatyti aplinkybes, susijusias su skolininko turtine padėtimi, kurių pagrindu ir sprendžiama, ar pažeistos kreditoriaus teisės. Įrodyti šias aplinkybes pareiga tenka ieškovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179-611/2017). Kasacinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad sprendžiant, ar buvo pažeistos kreditoriaus teisės ginčijamu sandoriu suteikiant pirmenybę kitam kreditoriui, reikia turėti omenyje tai, kad, kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai, todėl įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems kreditoriams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2012, 2013 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2013, 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95-378/2015). Be to, svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad sprendžiant, ar ginčijamas sandoris pažeidžia kreditorių teises, būtina įvertinti įrodinėjamo pažeidimo pobūdį sandorio sudarymo metu egzistuojančiomis sąlygomis, atsižvelgiant į ginčijamo sandorio esmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2014). Kitaip tariant, tam, kad ieškinys LR CK 6.66 straipsnio pagrindu būtų patenkintas, turi būti nustatyta, kad actio Pauliana sąlygos egzistavo kreditoriaus ginčijamo sandorio sudarymo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-293/2013, kt.).

22. Kaip pagrįstai vertino pirmosios instancijos teismas, ieškovės 2018 m. rugsėjo 30 d. balansas ataskaitiniu laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 30 d. patvirtina, kad bendrovės ilgalaikį turtą sudarė – 62 626,00 Eur, trumpalaikį turtą – 484 069,00 Eur, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 616 417,00 Eur (per vienus metus mokėtinos sumos ir kiti trumpalaikiai įsipareigojimai – 600 862,00 Eur). Bendrovė 2018 m. rugsėjo 30 d. turėjo 146 708,00 Eur nuostolių. Įvertinus šiuos finansinės atskaitomybės dokumentus, teismui akivaizdu, jog ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovė buvo nemoki. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi , kad ieškovei bankroto byla buvo iškelta Šiaulių apygardos teismo 2019 m. kovo 21 d. nutartimi, t. y. pareiškimas teismui dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovei buvo paduotas praėjus tik kelioms dienoms po atlikto ginčijamo įskaitymo. Taigi, atlikto įskaitymo metu ieškovės finansinė padėtis buvo itin sunki – ji buvo nemokumo būsenos, nes jos įsipareigojimai viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Reikšminga tai, kad, jeigu atsakovė nebūtų perėmusi reikalavimo teisių, tai ji būtų skolinga ieškovei už atliktus rangos darbus. Ieškovė turėjo daugiau kreditorių, su kuriais liko neatsiskaityta, todėl galima daryti pagrįstas išvadas, jog kitų kreditorių interesai buvo pažeisti. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai konstatavo, kad priešpriešinio reikalavimo įskaitymo forma vienam iš kreditorių suteikė nepagrįstą pirmenybę ir pranašumą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pripažįsta, kad atlikto įskaitymo tikslas buvo pirmenybės teisės kitų kreditorių atžvilgiu suteikimas, todėl pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai nustatė, kad ginčijamas sandoris pažeidė kitų ieškovės kreditorių interesus.

23. Apeliantė apeliacinį skundą grindžia argumentu, kad šiuo atveju CK 6.140 straipsnis savaime nedraudžia įskaitymo sandorio skolininkei, kuri tampa nemoki, jeigu tik įstatymai nenustato ko kita. Apeliantės teigimu, šiuo atveju teismas nenurodė ir nesprendė, kad ginčijamu atsakovės įskaitymo sandoriu buvo pažeistas konkretaus įstatymo draudimas. Su tokia apeliantės pozicija teisėjų kolegija nesutinka.

24. Visų pirma, apeliantė visiškai nepagrįstai mano, jog pagal CK 6.140 straipsnį, skolininkui tapus nemokiam, kreditoriai gali įskaityti savo reikalavimus, nors jų terminas ir nesuėjęs. Antra, CK 6.930¹ straipsnis, nustato atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą. Tai reiškia, kad įstatymas nustato tvarką, ginančią kreditorių teises, siekiant išvengti situacijos, kai nemokus skolininkas suteikia pirmenybę kitam kreditoriui arba kitaip pažeidžia kreditoriaus teises. Todėl šalims neginčijant aplinkybės, kad ieškovė ginčijamo sandorio sudarymo metu buvo faktiškai nemoki, yra pagrindas konstatuoti kitų ieškovės kreditorių teisių pažeidimą. Nemokumo administratorė neturi teisės reikšti ieškinio dėl lėšų priteisimo CK 6.930¹ straipsnio pagrindu, tačiau tai neeliminuoja fakto, jog buvo pažeistas kreditorių atsiskaitymo eiliškumas, o pažeidus jį, buvo pažeisti kitų kreditorių interesai vienodomis sąlygomis gauti savo reikalavimų patenkinimą.

Dėl atsakovės nesąžiningumo

25. Apeliantė savo sąžiningumą grindžia aplinkybe, kad nėra nurodyta, iš kokių konkrečiai viešai prieinamų priemonių buvo galima numatyti, jog ieškovė yra nemoki. Teisėjų kolegija nesutikdama su šiuo apeliacinio skundo argumentu pažymi, kad atsakovė viešai prieinamomis priemonėmis galėjo rasti informacijos apie ieškovės finansinę padėtį. Pažymėtina, jog tokia pareiga yra numatyta teismų praktikoje. Sąžiningu gali būti laikomas tas kontrahentas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį su juo ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Verslininko statusas sustiprina reikalavimą sandorio šaliai domėtis kita sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi, kiek normaliai reikia sandoriui sudaryti, nepažeidžiant įstatymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-898/2002; 2007 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2007). Teisėjų kolegija pasisakydama dėl atsakovės nesąžiningumo pažymi, kad apeliantė, būdama verslininkė, atlikdama įskaitymą nedėjo jokių pastangų įvertinti ir įsitikinti, ar ieškovė yra moki, ar neturi kreditorių, kuriems negali įvykdyti įsipareigojimų, t. y. nepasidomėjo ieškovės turtine padėtimi, turimais kreditoriais, skolų mastu ar ginčais teisme. Apeliantė nepasinaudojo viešai teikiama informacija apie įsiskolinimus valstybės biudžetui, apie taikomus areštus, tokios informacijos nereikalavo ir iš ieškovės, todėl nėra pagrindo abejoti apeliantės nesąžiningumu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ginčo šalis siejo statybos rangos teisiniai santykiai, šiuo konkrečiu atveju apeliantė neatsiskaitė už ieškovės atliktus rangos darbus, įsigijo reikalavimą ir atliko ginčijamą įskaitymą. Atsakovė, sužinojusi apie ieškovės sudėtingą turtinę padėtį, nusprendė nesąžiningai, pasinaudodama galimybe, kitų kreditorių sąskaita atgauti įsiskolinimą. Būtent šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina apeliantės nesąžiningumą. Teismas vertina ir tai, kad įskaitymas atliktas 2019 m. vasario 15 d., o ieškovei bankroto byla iškelta 2019 m. kovo 21 d., tai dar kartą patvirtina, kad apeliantei bloga ieškovės finansinė padėtis turėjo būti žinoma. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad atsakovės nesąžiningumas byloje yra įrodytas.

Dėl priteisto žyminio mokesčio

26. Apeliantė nesutinka su teismo priteistu 259,00 Eur žyminio mokesčio dydžiu, manydama, kad priteistino žyminio mokesčio suma turi būti 184 Eur, nes ieškovei pareiškus ieškinį dėl 8164,26 Eur skolos įskaitymo vienašalio sandorio pripažinimo negaliojančiu, išvestinis reikalavimas priteisti tą pačią skolą žyminiu mokesčiu nėra apmokestinamas.

27. Teismų praktikoje išaiškinta, kad ginčas dėl sandorio yra turtinis ginčas, o jo įkainojimo klausimas sprendžiamas priklausomai nuo ieškiniu siekiamų ir ginčo sprendimu sukuriamų teisinių padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-580/2014). Teisės teorijoje ir teismų praktikoje sąvoka „turtinis ginčas“ aiškinama kaip ginčas dėl turto arba ginčas, tiesiogiai susijęs su turtu; neturtiniai ieškiniai suprantami kaip ieškiniai, kuriuose turtinis interesas negali būti išreikštas pinigų suma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-231/2012). Neturtiniais ieškiniais paprastai pripažintini ieškiniai dėl pripažinimo ir teisinių santykių modifikavimo, kurie pareikšti ne dėl turto ar neturi tiesioginio ryšio su kokiu nors konkrečiu turtu; ginčas laikomas turtiniu ir už jį mokamas proporcinis žyminis mokestis tada, kai sandorio negaliojimas lemia restitucijos taikymą, nes restitucijos taikymo atveju įmanoma įvertinti priteistiną turtą ar priteistinas lėšas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2011).

28. Ieškiniu actio Pauliana kreditorius iš esmės siekia pripažinti negaliojančiu tam tikro turto perleidimo sandorį ir taikyti restituciją, t. y. ginčijama sutartimi perleistą turtą grąžinti skolininko nuosavybėn, kad kreditorius galėtų iš šio turto patenkinti savo reikalavimą. Dėl įstatymų leidėjo valios actio Pauliana ieškinį laikyti turtiniu reikalavimu patvirtina tai, kad bylose dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ieškinio suma nustatoma pagal atsakovo grąžintinas sumas arba atsakovo grąžintino turto rinkos vertę, jeigu pripažinus sandorį negaliojančiu būtų taikoma restitucija. Kvalifikavus actio Pauliana ieškinį turtiniu, jis žyminiu mokesčiu apmokestinamas pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktą kaip turtinis reikalavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje AB DnB Nord bankas v. A. M. ir kt., bylos Nr. 3K-P-311/2012).

29. Šiuo atveju ieškovė atsakovės atliktą vienašališką įskaitymą ginčijo dviem pagrindais, kaip sudarytą pažeidžiant imperatyvų CK 6.930¹ straipsnį ir actio Pauliana. Pagal CPK 85 straipsnio 1 dalies 11 punktą ieškinio suma bylose dėl sandorio pripažinimo negaliojančiais nustatoma pagal atsakovo grąžintinas sumas arba atsakovo grąžintino turto rinkos vertę, jeigu pripažinus sandorį negaliojančiu būtų taikoma restitucija. Taigi, šiuo atveju, ieškovei pareiškus ieškinį dėl 8164,26 Eur skolos įskaitymo vienašalio sandorio pripažinimo negaliojančiu, išvestinis reikalavimas priteisti tą pačią skolą žyminiu mokesčiu nėra apmokestinamas. Esant nustatytoms aplinkybėms konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, netinkamai taikė procesines teisės normas, reglamentuojančias žyminio mokesčio dydį, ir nepagrįstai nesivadovavo CPK 80 str. 1 d. 1 p., 7 d., tačiau ši klaida nėra esminė, todėl skundžiamo sprendimo dalis dėl žyminio mokesčio dydžio tikslintina priteisiant iš atsakovės UAB „Versina“, ne 259,00 Eur, o 184,00 Eur.

30. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis bei konstatuoja, jog kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą, o atsakovės apeliacinį skundą atmeta (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje

31. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 str. 1 d.). Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą patyrė 480 Eur teisinės pagalbos išlaidų. Šios išlaidos priteisiamos ieškovei iš atsakovės.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. vasario 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Sumažinti iš atsakovės UAB „Versina“, kodas 180346182, valstybei priteistą žyminį mokestį nuo 259,00 Eur iki 184,00 Eur (vieno šimtą aštuoniasdešimt keturių eurų 00 ct).

Priteisti ieškovei BUAB „Remjasta“, kodas 303125649, iš atsakovės UAB „Versina“, kodas 180346182, 480 Eur (keturis šimtus aštuoniasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai

D. B.

E. M.

B. S.

 Civilinė byla Nr. e2-534-730/2020

1. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti ieškovės naudai iš atsakovo 255 147,48 EUR žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo teismo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

1. Ieškovė dėl faktinių aplinkybių nurodė, kad 2019 m. gegužės 24 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismas civilinėje byloje Nr. eB2-1039-1092/2019 nutarė iškelti ieškovei bankroto bylą ir administratore paskirti uždarąją akcinę bendrovę „Vadybos apskaita“. 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismas ieškovės bankroto byloje nutarė skirti atsakovui 1 500 EUR baudą už ieškovės turto ir dokumentų neperdavimą ir 2019 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi nutarė patvirtinti patikslintą ieškovės kreditorių sąrašą ir jų finansinius reikalavimus, bendra suma 255 147 48 EUR. Teigia, kad nors kaip įmonės vadovas Juridinių asmenų registre nurodytas V. M., tačiau šiuo atveju atsakovas, sužinojęs apie teisme gautą ir priimtą pareiškimą dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo, po poros dienų perleido visas turimas ieškovės akcijas anksčiau minėtam Rusijos Federacijos piliečiui V. M., kuris 2019 m. balandžio 11 d. vienintelio akcininko sprendimu atleido atsakovą iš ieškovės direktoriaus pareigų, todėl atsakovas galbūt siekia išvengti atsakomybės, be to, nėra duomenų, jog atsakovas V. M. perdavė įmonės turtą.
2. Ieškovė nurodo, kad remiantis paskutiniu valstybės įmonei Registrų centrui pateiktu ieškovės 2016 m. balansu ieškovė iš viso turėjo turto už 1 125 437 EUR sumą: 654 527 EUR vertės ilgalaikio turto (52 421 EUR vertės nematerialiojo ir 602 106 EUR vertės materialiojo turto) ir 466 743 EUR vertės trumpalaikio turto (199 731 EUR vertės atsargos, 173 215 EUR per vienus metus gautinos sumos, 93 797 EUR pinigų ir pinigų ekvivalentai bei 4 167 EUR ateinančių laikotarpių sąnaudos ir sukauptos pajamos). Teigia, jog administratorei nėra perduotas joks turtas ir dokumentai. Pažymi, kad atsakovas, būdamas ieškovės vieninteliu akcininku ir valdymo organu (vadovu), neteikė valstybės įmonei Registrų centrui ieškovės finansinės atskaitomybės dokumentų, todėl prisiima riziką dėl to, jog, nesant administratorei perduoto turto ir dokumentų, yra vadovaujamasi paskutiniais oficialiais valstybės įmonei Registrų centrui teiktais ieškovės finansinės atskaitomybės dokumentais. Pažymi, kad nors ieškovė turi nekilnojamojo turto – pastatų, transporto priemonių, tačiau administratorė neturi jokių duomenų, nei kur yra ieškovei priklausančios transporto priemonės, nei kur yra kitas ieškovės turtas.
3. Ieškovė dėl atsakovo civilinės atsakomybės aplinkybių, nurodo, kad atsakovo neteisėti veiksmai aptariamu atveju pasireiškia tuo, jog atsakovas įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą administratorei įmonės turto neperdavė, neteikė valstybės įmonei Registrų centrui ieškovės finansinės atskaitomybės dokumentų (paskutinė finansinė atskaitomybė pateikta už 2016 m.), galbūt fiktyviai perleido ieškovės akcijas, nebendradarbiauja nei su teismu, nei su administratore. Ieškovė dėl žalos dydžio nurodo, kad, atsakovui neperdavus administratorei nei jokio ieškovės turto, kurio vertė, pagal paskutinius turimus duomenis, yra 1 125 437 EUR, nei jokių dokumentų, žala, padaryta ieškovei ir jos kreditoriams, aptariamu atveju laikytina ieškovės kreditorių reikalavimų suma – 255 147,48 EUR. Teigia, kad tarp atsakovo veiksmų ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys, kadangi padariniai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėtų atsakovo veiksmų.

2. Atsiliepimu į ieškovės ieškinį atsakovas Ž. L. prašo ieškovės ieškinį atmesti. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. Atsakovas dėl faktinių aplinkybių nurodė, kad, atsižvelgiant į ieškovės argumentus, darytina išvada, kad teismas turi tenkinti ieškinį dėl to, kad administratorė nesikreipė į įmonės vadovą ir akcininką dėl turto ir dokumentų todėl, kad nebuvo Registrų centrui pateiktos ataskaitos, ir todėl, kad teismas patvirtino kreditorių reikalavimus, todėl teismas turi ieškinio faktinį pagrindą ir dalyką ir turi iš atsakovo priteisti 255 147,48 EUR. Su tokiu ieškinio pagrindu ir dalyku atsakovas nesutinka. Teigia, kad ieškovės atstovas nepateikė jokių įrodymų, kad kreipėsi į įmonės akcininką ir direktorių dėl turto ir dokumentų perdavimo.
2. Atsakovas dėl civilinės atsakomybės sąlygų nurodė, kad atsakovas nėra ieškovės vadovas ir jo veiksmuose nėra nė vienos būtinosios sąlygos atsakovo atsakomybei kilti. Teigia, kad dėl Registrų centrui nepateiktų dokumentų ieškovė pretenzijų atsakovui neturėjo, be to, įmonės buhalterė galbūt suklydo ir dėl klaidos nepateikė ataskaitų arba dėl kitų atsakovui nežinomų aplinkybių galbūt įvyko techninė klaida. Teigia, kad, nebūdamas įmonės vadovas, negali ir negalėjo perduoti turto ir dokumentų, pažymi ir tai, kad ieškovė nebandė susisiekti su įmonės vadovu ir akcininku. Akivaizdu, kad toks ieškovės elgesys nesuderinamas su jos pareigomis.

3. Ieškovė pateikė dubliką, kuriuo prašo ieškovės ieškinį tenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pagrindiniai dubliko argumentai:

1. Ieškovė nurodo, kad atsakovas savo atsakomybę šalina vien akcijų perleidimo ir vadovo pasikeitimo faktu. Teigia, kad ieškovei kyla abejonių, ar atsakovo atlikti veiksmai atgaline data nėra fiktyvūs, atlikti siekiant išvengti civilinės atsakomybės. Pažymi, kad iki pat bankroto bylos iškėlimo ieškovei atsakovas buvo ieškovės vadovas, atsakovas naudojasi EPP paskyra, todėl nesutinka su atsakovo argumentais, jog jam nebuvo žinoma apie teismo procesą. Ieškovė nurodo, kad atsakovas klaidina teismą, nurodydamas, kad ieškovė nesikreipė į atsakovą. Teigia, kad atsakovui informacija buvo siunčiama visais žinomais elektroniniais paštais, taip pat informaciją siuntė ir V. M. jo gyvenamosios vietos adresu.
2. Ieškovė dėl atsakovo civilinės atsakomybės nurodo, kad būtent atsakovas buvo atsakingas už dokumentų perdavimą Registrų centrui, tačiau atsakovas šios pareigos, būdamas ieškovės vadovu, tinkamai nevykdė. Pažymi, kad bankroto administratorės pareiga – dėti visas pastangas, kad būtų patenkinti ieškovės kreditorių interesai, todėl nesutinka su atsakovo argumentais, jog šiuo atveju žalos dydis yra nustatytas netinkamai, kai žalos dydį sudaro faktiškai patvirtinta kreditinių reikalavimų suma.

4. Atsakovas pateikė tripliką, kuriuo prašo ieškovės ieškinį atmesti. Pagrindiniai tripliko argumentai:

1. Atsakovas nurodo, kad, susipažinus su ieškovės atstovės parengtu dubliku, galima konstatuoti, kad jis pagrįstas asmeniniais pasvartymais, pamąstymais ir dokumentų interpretacijomis. Teigia, kad tiek ieškinys, tiek dublikas yra pagrįsti rašiusių asmenų vidinėmis emocijomis. Kadangi teismo sprendimas negali būti grindžiamas emocijomis, ieškinys atmestinas visa apimtimi.

5. Ieškovės atstovė teismo posėdžio metu ieškinį palaikė visiškai, prašė jį tenkinti. Nurodė, kad atsakovas buvo vienintelis vadovas ir įmonės akcininkas ir jo veiksmais buvo padaryta žala įmonei. Pažymi, kad nesutinka su atsakovo argumentais, jog jo atsakomybę šalina aplinkybė, jog visas įmonės turtas ir dokumentai perleisti trečiajam asmeniui V. M., kadangi perleidimas įvyko po pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo momento, nors būtent atsakovas turėjo pareigą perduoti įmonės dokumentus. Teigia, kad atsakovas įmonės vadovas yra nuo 2011 metų, tačiau nenurodo, kokios vertės turtas buvo perduotas trečiajam asmeniui, tokių aplinkybių faktinių aplinkybių konstatavimo protokole nenustatė ir veiksmus fiksavusi antstolė.
6. Atsakovo atstovas advokato padėjėjas V. K. nurodo, kad ieškinys yra nepagrįstas ir atmestinas. Teigia, kad ieškovė iš esmės remiasi prielaidomis dėl galbūt atsakovo atliktų veiksmų ir būtent trečiuoju asmeniu byloje dalyvaujantis V. M. turi pareigą perduoti įmonės turtą ir dokumentus. Nurodo, kad antstolės faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas yra rašytinis įrodymas, kuris patvirtina dokumentų ir turto perdavimo aplinkybes trečiajam asmeniui. Teigia, kad atsakovas neatliko neteisėtų veiksmų nepateikdamas finansinės atskaitomybės dokumentų, kadangi reikalavimas kildinamas ne iš finansinės atskaitomybės dokumentų nepateikimo, o iš įmonės kreditinių reikalavimų. Pažymi, kad dokumentai nepateikti dėl galimos įmonės buhalterės klaidos ir valstybės įmonė Registrų centras pretenzijų dėl nepateiktų dokumentų nereiškė.
7. Atsakovas Ž. L. su ieškiniu nesutiko, nurodo, kad finansinės atskaitomybės dokumentai nepateikti galbūt dėl buhalterės klaidos, kadangi įmonės finansiniais dokumentais rūpinosi įmonės buhalterė. Teigia, kad sutartis su įmonės buhalterė pasibaigė ir po sutarties pasibaigimo nauja sutartis su buhalterė sudaryta nebuvo. Teigia, kad dokumentai nebuvo pateikti vėliau, kadangi negavo pranešimo iš valstybės įmonės Registrų centro, manė, kad dokumentus pateikė įmonė buhalterė. Pažymi, jog žino, kad dokumentus reikia pateikti birželio mėnesį, kadangi dokumentus pasirašinėjo, tačiau ne visais atvejais dokumentus tikrino. Teigia, kad buhalterei nebedirbant nuo 2018 metų manė, kad dokumentai yra pateikti, nesant pretenzijų iš valstybės įmonės Registrų centro galvojo, kad dokumentai yra pateikti. Nurodė, kad įmonės turtas naujajam savininkui buvo perduotas pagal ilgalaikio turto kartoteką, tai užfiksuota faktinių aplinkybių konstatavimo protokole.
8. Trečiajam asmeniui V. M. procesiniai dokumentai įteikti tinkamai. Atsiliepimas per nustatytą terminą į ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Liutenas“ ieškinį nepateiktas.

9. Nagrinėjamu atveju nustatytos tokios faktinės aplinkybės – Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. balandžio 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-380-1092/2020 (buvęs bylos Nr. eB2-1039-1092/2019) nutarta priimti ieškovės Vermeer Baltic OU 2020 m. balandžio 5 d. pareiškimą atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Liutenas“ dėl bankroto bylos iškėlimo. Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. gegužės 24 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei „Liutenas“ iškelta bankroto byla, 2019 m. rugpjūčio 21 d., 2019 m. rugpjūčio 27 d., 2020 m. kovo 6 d., 2020 m. birželio 23 d. nutartimis patvirtinti kreditiniai reikalavimai. Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. lapkričio 5 d. nutartimi uždaroji akcinė bendrovė „Liutenas“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Nutartys įsiteisėjusios.
10. Remiantis Juridinių asmenų registro 2019 m. birželio 12 d. išrašu nustatyta, kad uždarosios akcinės bendrovės „Liutenas“ nuo 2011 m. gegužės 26 d. iki 2011 m. spalio 11 d. vienasmeniu valdymo organu, įmonės vadovu buvo E. L., nuo 2011 m. spalio 11 d. iki 2019 m. balandžio 14 d. vienasmeniu valdymo organu, įmonės vadovu buvo Ž. L. ir nuo 2019 m. balandžio 14 d. iki bankroto bylos iškėlimo (2019 m. gegužės 24 d.) vienasmeniu valdymo organu ir įmonės vadovu paskirtas V. M. (I e. tomas, 27–31 e. b. l.). Byloje pateikti įrodymai patvirtina, jog V. M. vienintelio akcininko 2019 m. balandžio 12 d. sprendimu Nr. 2019/04/11 atleido uždarosios akcinės bendrovės „Liutenas“ direktorių Ž. L. iš užimamų direktoriaus pareigų (I e. tomas, 39 e. b. l.).

11. Nagrinėjamu atveju ieškovės ieškinys grindžiamas atsakovo Ž. L. neteisėtais veiksmais uždarosios akcinės bendrovės „Liutenas“ atžvilgiu, dėl to prašoma priteisti įmonei atsakovo veiksmais padarytos žalos atlyginimą. Ieškinio pagrindu nurodo šiuos motyvus: atsakovas neteikė finansinės atskaitomybės dokumentų valstybės įmonei Registrų centrui, atsakovas, būdamas faktiniu įmonės vadovu, neperdavė įmonės turto ir dokumentų nemokumo administratorei. Teigia, kad dėl atsakovo veiksmų yra padaryta žala kreditoriams ir tarp atliktų veiksmų ir žalos yra priežastinis ryšys. Pažymi, jog atsakovas įmonę naujajam vadovui perleido esant priimtam pareiškimui dėl bankroto bylos iškėlimo, dėl to galbūt atsakovas siekia išvengti civilinės atsakomybės.
12. Juridinio asmens valdymo organams nevykdant ar netinkamai vykdant jų kompetencijai priskirtas pareigas, jiems, be kitų atsakomybės rūšių, gali kilti civilinė atsakomybė. Bendrovės vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Tokio pobūdžio bylose ieškovas privalo įrodyti ne tik neteisėtus atsakovo veiksmus, bet ir padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Vadovo civilinei atsakomybei atsirasti būtina jo kaltė. Tačiau teismui nustačius, kad atsakovas (vadovas) atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis) ir paneigti šią prezumpciją bei įrodyti, kad nėra jo kaltės dėl atsiradusios žalos, turi atsakovas (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 dalis). Apie vadovo veiksmų neteisėtumą ir kaltę sprendžiama pagal tai, ar vadovas laikėsi bendrųjų (CK 2.87 straipsnis) ir specialiųjų teisės normų, reglamentuojančių jo pareigas atliekant valdymo organo ar jo nario pareigas valdant įmonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2014). Taigi, bendrovės vadovas už įstatymuose įtvirtintų pareigų pažeidimus atsako tada, kai jo veiksmais padaroma žalos (nuostolių), kuri yra ne tik viena būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, bet ir pagrindas byloje nagrinėjamus konkrečius bendrovės vadovo veiksmus (neveikimą) vertinti kaip neteisėtus ir lėmusius žalos atsiradimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2012, 2017 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-49-686/2017).

13. Pirmiausia ieškovė grįsdama ieškinio reikalavimus dėl žalos atlyginimo uždarajai akcinei bendrovei „Liutenas“ priteisimo nurodo, kad atsakovės buvęs vadovas Ž. L. netinkamai organizavo įmonės veiklą, tai yra neteikė valstybės įmonei Registrų centui finansinės atskaitomybės dokumentų ir tokiu būdu atliko neteisėtus veiksmus įmonės atžvilgiu. Atsakovas Ž.L. nurodo, kad finansinės atskaitomybės duomenys nebuvo pateikti dėl įmonės buhalterės galimos klaidos arba galbūt dėl kitų atsakovui nežinomų aplinkybių įvyko techninė klaida.
14. Valdymo funkciją bendrovėje vykdo valdymo organai – priklausomai nuo konkrečios bendrovės struktūros, tai gali būti tik vienasmenis vadovas (Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 37 straipsnio 1 dalis) arba vienasmenis vadovas ir kolegialus valdymo organas – valdyba. Nagrinėjamu atveju atsakovas Ž. L. nuo 2011 m. spalio 11 d. iki 2019 m. balandžio 14 d. buvo vienasmenis atsakovės valdymo organas, jos vadovas (I e. tomas, 39 e. b. l.). Valdymo organų nariai turi įstatymuose įtvirtintas specialiąsias pareigas, pavyzdžiui, bendrovės vadovo pareigos nustatytos CK 2.82 straipsnio 3 dalyje, detalizuojamos ABĮ (ABĮ 37 straipsnio 8, 12, 13 dalyse), specialiuosiuose įstatymuose (Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymas (toliau – ir BAĮ), Juridinių asmenų nemokumo įstatymas (toliau – JANĮ)), valdybos narių pareigos nustatytos ABĮ 34 straipsnyje, visiems valdymo organų nariams taikomos CK 2.87 straipsnyje įtvirtintos fiduciarinės pareigos.
15. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, jog įstatyme nustatytos pareigos tik bankroto bylos iškėlimo metu vadovavusiam asmeniui perduoti dokumentus ir turtą bankroto administratoriui įtvirtinimas savaime neatima teisės įmonei reikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo ir ankstesniems bendrovės vadovams, jei jie savo vadovavimo laikotarpiu neteikė privalomosios finansinės atskaitomybės ir (arba) tinkamai neperdavė turto ir dokumentų naujam įmonės vadovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-300-611/2016).
16. Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 28 straipsnyje nustatyta, kad įmonės vadovas, nevykdantis pareigų, susijusių su įmonės finansinių ataskaitų, metinio pranešimo parengimu ir pateikimu Juridinių asmenų registrui, arba netinkamai jas vykdantis, privalo atlyginti visą padarytą žalą įmonei ir (arba) kitiems asmenims. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnį ūkio subjektai turi tvarkyti apskaitą taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama, pateikiama laiku, išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams. Šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad už apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą ir įstatymų nustatytais atvejais jų duomenų teikimą civilinę, administracinę ir baudžiamąją atsakomybę reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka atsako ūkio subjekto vadovas.
17. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad uždarosios akcinės bendrovės „Liutenas“ vienasmeniu valdymo organu, įmonės vadovu nuo 2011 m. spalio 11 d. iki 2019 m. balandžio 14 d. buvo Ž. L. (I e. tomas, 27–31 e. b. l.). Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad uždaroji akcinė bendrovė „Liutenas“ yra pateikusi finansinės atskaitomybės dokumentus už laikotarpį nuo 2011 metų iki 2016 metų (III e. tomas, 1–77 e. b. l.), tačiau nėra pateikusi dokumentų už laikotarpį nuo 2018 metų iki 2019 metų, atsakovui Ž. L. vykdant uždarosios akcinės bendrovės „Liutenas“ vadovo pareigas ir būnant šios įmonės vienasmeniu valdymo organu. Ginčo dėl aplinkybės, jog finansinės atskaitomybės dokumentai už laikotarpį nuo 2018 metų iki 2019 metų valstybės įmonei Registrų centrui nepateikti, nėra, tačiau atsakovas įrodinėja, kad dėl įmonės dokumentų nepateikimo galbūt yra kalta įmonės buhalterė arba dokumentai buvo nepateikti dėl techninės klaidos.
18. Pirmiausia pažymėtina, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju atsakovas Ž. L. teigdamas, jog įmonės finansinės atskaitomybės dokumentai už laikotarpį nuo 2017 metų iki 2019 metų buvo nepateikti būtent dėl uždarosios akcinės bendrovės „Liutenas“ buhalterės vykdomų pareigų, nepateikė šią aplinkybę pagrindžiančių rašytinių įrodymų ir (ar) objektyvių argumentų, tai yra nepateikė jokių finansinės atskaitomybės dokumentų, parengtų, bet nepateiktų projektų ar kitų duomenų, kurie pagrįstų atsakovo argumentus, nurodytus atsiliepime į ieškinį (CPK 178 straipsnis). Be to, pažymėtina ir tai, kad finansinės atskaitomybės dokumentai buvo neteikiami ilgą laiko tarpą, tai yra trejus metus, tai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad atsakovui Ž. L., įmonės vienasmeniam valdymo organui, aplinkybės dėl dokumentų neteikimo valstybės įmonės Registrų centrui turėjo būti žinomos.
19. Antra, 2020 m. rugpjūčio 31 d. vykusio teismo posėdžio metu, išklausius liudytojų paaiškinimus, nustatyta, kad S. V. buhalterio pareigas įmonėje ėjo iki 2018 m. kovo mėnesio, tai yra nerengė įmonės finansinės atskaitomybės dokumentų už 2018–2019 metus. Dėl šios faktinės aplinkybės ginčo nėra (2020 m. rugpjūčio 31 d. garso įrašo 18.20–18.40 min.). Teismo posėdžio metu atsakovas Ž. lL. nurodė, kad finansinės atskaitomybės dokumentai už laikotarpį nuo 2018 metų iki 2019 metų nėra pateikti, kadangi galvojo, kad dokumentus pateikė įmonės buhalteris, o dokumentų asmeniškai nepateikė, nes negavo pretenzijos iš valstybės įmonės Registrų centro ar Valstybinės mokesčių inspekcijos (2020 m. rugpjūčio 31 d. garso įrašo 25.00–28.30 min.). Šiuo aspektu pažymėtina, kad bendrovės vadovo pareiga rūpintis įmonės finansine atskaitomybe nustatyta ABĮ: bendrovės vadovas atsako už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą (ABĮ 37 straipsnio 12 dalies 1 punktas); už metinių finansinių ataskaitų rinkinio sudarymą ir bendrovės metinio pranešimo parengimą (ABĮ 37 straipsnio 12 dalies 2 punktas), tarpinių finansinių ataskaitų rinkinio sudarymą ir tarpinio pranešimo parengimą (ABĮ 37 straipsnio 12 dalies 6 punktas). Pareigą rūpintis finansine atskaitomybe taip pat detalizuoja kiti įstatymai, reglamentuojantys finansinę juridinių asmenų atskaitomybę. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 14 straipsnio 2 dalis numato, kad ūkio subjekto vadovas atsako už teisingos, tikslios, išsamios ir laiku pateiktos informacijos apie ūkinius įvykius ir ūkines operacijas pateikimą.
20. Taigi vadovas, be kita ko, atsako už finansinės atskaitomybės parengimą (ABĮ 37 straipsnio 12 dalies 1, 2, 6 punktai), tinkamą buhalterinės apskaitos organizavimą bendrovėje (BAĮ 21 straipsnio 1 dalis). Kadangi šios pareigos kyla iš juridinio asmens veiklą reglamentuojančių įstatymų, tais atvejais, kai pažeidžiamos specialiuosiuose įstatymuose nustatytos pareigos, vadovui taikoma civilinė atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014; 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014; 2015 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-131-687/2015; 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015; 2016 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-276-248/2016). Be to, kaip minėta sprendimo 15 punkte, už privalomosios finansinės atskaitomybės nepateikimą taip pat yra atsakingas ne tik bankroto bylos iškėlimo metu vadovavęs asmuo, bet ir kiti asmenys, kurie savo vadovavimo laikotarpiu neteikė privalomosios finansinės atskaitomybės dokumentų.
21. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas Ž. L., būdamas uždarosios akcinės bendrovės „Liutenas“ vienasmeniu valdymo organu ir įmonės vadovu, laikotarpiu nuo 2018 metų iki 2019 metų nepateikė įmonės finansinės atskaitomybės dokumentų, į tai, kas išdėstyta sprendimo 13–20 punktuose, konstatuojama, kad atsakovas Ž. L. pažeidė ABĮ 37 straipsnio 12 dalies 1, 2, 6 punktus, BAĮ 21 straipsnio 1 dalį, bendrą įmonės vadovo pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai veikiant įmonės ir jos kreditorių interesams (sprendimo 11, 12 punktai) ir tokiu būdu atliko neteisėtus veiksmus ieškovės atžvilgiu, o ir, be to, apsunkino galimybę ieškovę administruojančiai nemokumo administratorei nustatyti tikrąsias uždarosios akcinės bendrovės „Liutenas“ bankroto priežastis, ginti įmonės kreditorių interesus.
22. Antra, vertinant atsakovo veiksmus, teismui siekiant išanalizuoti įmonės turtinę padėtį bei turto perleidimo aplinkybes, pažymėtina, kad atsakovas vengė naudotis proceso rungimosi garantijomis ir nei teismo posėdžio metu, nei procesiniuose dokumentuose, tai yra teikdamas atsiliepimą į ieškovės ieškinį, tripliką, nenurodė jokių konkretesnių faktinių aplinkybių, susijusių su uždarosios akcinės bendrovės „Liutenas“ turtu jam einant vadovo pareigas ir jo perleidimo aplinkybėmis naujam savininkui: koks konkrečiai turtas įmonėje buvo atsakovo vadovavimo pabaigoje, kokia buvo įmonės turtinė padėtis iki bankroto bylos iškėlimo, negalėjo paaiškinti, įmonė iki perleidimo trečiajam asmeniui buvo moki ar nemoki, nors įmonės vadovo pareigas uždarojoje akcinėje bendrovėje „Liutenas“ užėmė penkerius metus. Teismas patikrinęs Lietuvos Respublikos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis nustatė, kad atsakovas civilinėje byloje Nr. eB2-380-1092/2020 pateikęs 2019 m. balandžio 24 d. prašymą (DOK-8060) nurodė, kad siekė įmonės reabilitavimo, įmonė susidūrė su finansiniais sunkumais, kurių dėl atsakovo atliktų neteisėtų veiksmų (sprendimo 21 punktas) nėra galimybės tinkamai identifikuoti.
23. Antra, ieškovė grįsdama ieškinio reikalavimus dėl žalos atlyginimo uždarajai akcinei bendrovei „Liutenas“ priteisimo nurodo, kad atsakovės buvęs vadovas Ž. L. įsiteisėjus nutarčiai iškelti bankroto bylą uždarajai akcinei bendrovei „Liutenas“ neperdavė nemokumo administratorei turto pagal balansą, dokumentų, todėl tokiu būdu atliko neteisėtus veiksmus. Atsakovas su nurodytais argumentais iš esmės nesutikdamas nurodo, kad nėra ieškovės vadovas ir, nebūdamas įmonės vadovas, negali ir negalėjo perduoti turto ir dokumentų.
24. Pagal byloje esančius duomenis nustatyta, kad uždarosios akcinės bendrovės „Liutenas“ vadovu nuo 2011 m. spalio 11 d. iki 2019 m. balandžio 14 d. buvo Ž. L. ir nuo 2019 m. balandžio 14 d. iki bankroto bylos iškėlimo (2019 m. gegužės 24 d.) įmonės vadovu buvo V. M. (I e. tomas, 27–31 e. b. l.). Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 20 d. įsiteisėjusią nutartį civilinėje byloje Nr. eB2-380-1092/2020 (senas bylos Nr. eB2-1039-1092/2019), kurioje konstatuota, kad Ž. L., kaip faktinis įmonės vadovas, turėjo ir turi pareigą vykdyti Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. gegužės 24 d. nutartį ir ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktą – perduoti įmonės dokumentus. Nutartis įsiteisėjusi. Tačiau nagrinėjamu atveju šioje byloje atsakovas nagrinėjamoje byloje pateikė dokumentus, jog įmonės turtą ir dokumentus 2019 m. balandžio 19 d. perdavė naujam įmonės savininkui, vadovui trečiajam asmeniui V. M.
25. Nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl turto perdavimo aplinkybių nustatyta, kad atsakovas Ž. L. trečiajam asmeniui V. M. 2019 m. balandžio 19 d. perdavė uždarosios akcinės bendrovės „Liutenas“ įmonės dokumentus ir turtą. Turto vertė nenurodoma, turtas nėra apibūdintas individualiaisiais požymiais (I e. tomas 97–99 e. b. l.). Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. balandžio 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-1039-1092/2019 atsakovas buvo įpareigotas per 5 dienas teismui pateikti įmonės skolininkų ir kreditorių sąrašus, finansinių ataskaitų rinkinius, duomenis apie įkeistą turtą. Atsakovas Ž. L. 2019 m. balandžio 16 d. pateikė teismui prašymą pratęsti terminą nurodytiems dokumentams pateikti, tačiau, kaip matyti, dokumentai buvo perduoti ne teismui pagal 2019 m. balandžio 8 d. nutartį, apie kurią atsakovui buvo žinoma ir kuri buvo tinkamai įteikta elektroninių ryšių priemonėmis, o 2019 m. balandžio 19 d. trečiajam asmeniui V. M.
26. Teismas vertindamas dokumentų perdavimo aplinkybes remdamasis toliau išdėstytais motyvais daro išvadą, kad dėl atsakovo veiksmų nėra galimybės nustatyti, koks ir kokios vertės bendrovės turtas buvo perduotas trečiajam asmeniui V. M.. Iš byloje pateikto faktinio aplinkybių konstatavimo protokolo matyti, kad atsakovas trečiajam asmeniui V. M. perdavė įmonės turtą pagal ilgalaikio turto kartoteką, kitus įmonės dokumentus (I e. tomas, 97–99 e. b. l.), tačiau teismo posėdžio metu atsakovas detaliai paaiškinti negalėjo, koks įmonės turtas faktiškai yra perduotas trečiajam asmeniui V. M. (sprendimo 26 punktas). Liudytoja antstolė R. V., parengusi faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, nurodė, kad fiksuodama faktines aplinkybes antstolė netikrino perduodamų dokumentų, netikrino perduodamo turto pagal ilgalaikio turto kartoteką, turto perdavimo fakto nematė (2020 m. birželio 19 d. teismo posėdžio garso įrašo 65.00–83.00 min.).
27. Atsižvelgiant į nustatytus atsakovo neteisėtus veiksmus dėl netinkamo įmonės veiklos organizavimo nepateikiant įmonės finansinių dokumentų, atsižvelgiant į tai, kad atsakovas įmonės dokumentus ir turtą perdavė naujajam įmonės savininkui, esant teismo įpareigojimui pateikti įmonės dokumentus bankroto bylą nagrinėjančiam teismui, žinodamas apie teismo įpareigojimą, be to, nekonkretizavo perduoto įmonės turto trečiajam asmeniui nei procesiniuose dokumentuose, nei bylos nagrinėjimo metu, darytina labiau tikėtina išvada, kad atsakovas tokiais savo veiksmais neveikė pakankamai rūpestingai, atidžiai ir apdairiai, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina, elgėsi nesąžiningai, todėl tai apsunkina galimybes nustatyti tikrąsias įmonės bankroto priežastis, ginti ir patenkinti įmonės kreditorių interesus, kadangi dėl atsakovo veiksmų nėra galimybės nustatyti įmonės turto sudėties, įmonės turtinės padėties pasikeitimų.
28. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, daroma išvada, kad ieškovė įrodė šiuos atsakovo neteisėtus veiksmus – atsakovas Ž. L. būdamas uždarosios akcinės bendrovės „Liutenas“ vienasmeniu valdymo organu ir įmonės vadovu laikotarpiu nuo 2017 metų iki 2019 metų nepateikė įmonės finansinės atskaitomybės dokumentų ir tokiu būdu pažeidė ABĮ 37 straipsnio 12 dalies 1, 2, 6 punktus, BAĮ 21 straipsnio 1 dalį, bendrą įmonės vadovo pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai veikiant įmonės ir jos kreditorių interesams, taip pat daroma išvada, kad atsakovas perduodamas dokumentus ir turtą naujam įmonės vadovui, esant teismo įpareigojimui dokumentus pateikti teismui, neveikė pakankamai rūpestingai, atidžiai ir apdairiai, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina, neatliko savo pareigų, nevykdė teismo įpareigojimo, elgėsi nesąžiningai įmonės ir jos kreditorės atžvilgiu.

29. Nagrinėjamu atveju nustačius atsakovo Ž. L. neteisėtus veiksmus uždarosios akcinės bendrovės „Liutenas“ atžvilgiu (sprendimo 28 punktas) sprendžiamas klausimas dėl įmonei padarytos žalos dydžio. Tam, kad juridinio asmens vadovui būtų taikoma civilinė atsakomybė, nepakanka vien tik nustatyti, kad jis atliko neteisėtus veiksmus. Bendrovės vadovas už įstatymuose nustatytų pareigų pažeidimus atsako tada, kai jo veiksmais padaroma žala, kuri yra viena iš būtinųjų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014).
30. Ieškovė, įrodinėdama dėl atsakovo veiksmų patirtą žalą, iš esmės nurodo, kad įmonės žala – tai Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 21 d. ir 2019 m. rugpjūčio 27 d. patvirtinti uždarosios akcinės bendrovės „Liutenas“ kreditiniai reikalavimai – 255 147,48 EUR. Vadovaujantis Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-380-1092/2020 (senas bylos Nr. eB2-1039-1092/2019) nustatyta, kad uždarosios akcinės bendrovės „Liutenas“ turto įkeitimu užtikrinti reikalavimai sudaro 76 877,72 EUR, pirmos eilės kreditorių reikalavimai sudaro 7807,33 EUR, antros eilės kreditorių reikalavimai sudaro 161 239,49 EUR, tai yra iš viso 255 147, 48 EUR.
31. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad tuo atveju, kai įmonė nebegali atsiskaityti su kreditoriais ir jai iškeliama bankroto byla, patvirtinami bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai. Jeigu nepakanka bendrovės turto šiems reikalavimams patenkinti ir nustatoma, kad šio turto nepakanka dėl to, jog bendrovės valdymo organai pažeidė jiems teisės aktų ir bendrovės dokumentuose nustatytas (kartu ir fiduciarines) pareigas, tai bendrovės valdymo organai turi atlyginti bendrovei padarytą žalą, kurią sudaro nepatenkintų kreditorių reikalavimų dalis. Kreditoriams padaryta žala yra laikoma išvestine iš įmonei padarytos žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2012; 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2013). Toks žalos dydžio nustatymas gali būti taikomas tuo atveju, kai ją lemia įmonės vadovo (valdymo organų) neteisėti veiksmai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-60-687/2016).
32. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog atsakovas Ž. L. laikotarpiu nuo 2011 m. spalio 11 d. iki 2019 m. balandžio 14 d. buvo vienasmenis uždarosios akcinės bendrovės „Liutenas“ valdymo organas, akcininkas, įmonės direktorius (I e. tomas, 27–31 e. b. l.). Nustačius, kad atsakovo Ž. L. įmonės valdymo laikotarpiu buvo padaryta žala įmonei ir jos kreditoriams atsakovo neteisėtais veiksmais nevykdant įmonės vadovui keliamų pareigų, teismo įpareigojimo (sprendimo 28 punkto pagrindais), spręstina, kad atsakovui taikytina civilinė atsakomybė (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje e2A-28-464/2019). Teismas pažymi, kad įmonės vadovu nuo 2019 m. balandžio 14 d. iki bankroto bylos iškėlimo (2019 m. gegužės 24 d.), įmonės savininku buvo V. M., tačiau nagrinėjamu atveju ieškovė pateiktu ieškiniu prašo žalos atlyginimą priteisti iš atsakovo Ž. L..
33. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl aplinkybės, kad trečiasis asmuo V. M. įmonės vadovo pareigas iki bankroto bylos iškėlimo vykdė trumpiau nei vieną mėnesį, tai yra su juo sutartis dėl įmonės perleidimo buvo sudaryta priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, esant teismo įpareigojimui atsakovui pateikti dokumentus. Byloje trečiasis asmuo V, M. atsiliepimo nepateikė, dokumentai šiam asmeniui įteikti Kaliningrado srityje. Be to, sprendimo 28 punkte nustatyta, kad žala uždarajai akcinei bendrovei „Liutenas“ kilo dėl atsakovo nuosekliai atliekamų veiksmų nuo 2017 metų iki bankroto bylos iškėlimo, todėl ieškovei neįrodinėjant trečiojo asmens V. M. neteisėtų veiksmų spręstina, kad atsakovo Ž. L. veiksmai buvo žalos uždarajai akcinei bendrovei „Liutenas“ atsiradimo priežastis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015). Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovės reikalaujamas priteisti žalos atlyginimas apskaičiuotas (patvirtinti kreditiniai reikalavimai) atsakovui nevykdant uždarosios akcinės bendrovės „Liutenas“ vadovo pareigų, siekdamas tiksliai nustatyti žalos dydį patikrino civilinėje byloje Nr. eB2-380-1092/2020 (senas bylos Nr. eB2-1039-1092/2019) pateiktų kreditinių reikalavimų atsiradimo momentą (DOK-14643, DOK-15066). Patikrinus šios duomenys nustatyta, kad kreditiniai reikalavimai iš esmės pareikšti už įsiskolinimus, susidariusius 2016–2018 metais, todėl darytina išvada, kad ieškovės reikalaujamo žalos atlyginimo dydis pagal Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 21 d. ir 2019 m. rugpjūčio 27 d. nutartimis patvirtintus kreditinius reikalavimus yra tikslus, kadangi pareikšti reikalavimai patvirtinti visiškai įmonės kreditorių sąraše.
34. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuojama, kad nagrinėjamu atveju ieškovė įrodė tikslų uždarosios akcinės bendrovės „Liutenas“ patirtos žalos dydį – 255 147, 48 EUR suma, žala kildinama iš atsakovo neteisėtai atliktų veiksmų laikotarpiu nuo 2018 iki 2019 metų. Pažymėtina ir tai, kad kasacinio teismo praktikoje su vadovo neteisėtu neveikimu priežastiniu ryšiu susijusia žala yra laikomi ir po vadovui atsiradusios pareigos nevykdymo atsiradę nauji kreditorių reikalavimai ir nuo tos dienos padidėjusi dalis tų kreditorių reikalavimų, kurie atsirado iki nurodytos dienos (pvz., delspinigių forma) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327-706/2016).

35. Priežastinio ryšio samprata pateikiama CK 6.247 straipsnyje: atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pažymima, kad CK 6.247 straipsnyje įtvirtinta lankstaus priežastinio ryšio samprata. Priežastinio ryšio lankstus taikymas atitinka civilinės atsakomybės tikslą kompensuoti padarytus nuostolius, kurių atsiradimas yra susijęs su veikimu ar neveikimu, dėl kurio šie nuostoliai atsirado (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2013).
36. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad priežastinio ryšio nustatymo civilinėje byloje procesą sąlygiškai galima išskirti į du etapus. Pirmame etape conditio sine qua non (privaloma sąlyga) testu nustatomas faktinis priežastinis ryšys ir sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, tai yra nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Kitame etape nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar padariniai teisine prasme nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo (neveikimo) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-53/2010). Nustatant teisinį priežastinį ryšį reikia įvertinti neteisėtais veiksmais pažeistos teisės ar teisėto intereso prigimtį ir vertę bei pažeisto teisinio reglamentavimo apsauginį tikslą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2014). Nustačius, kad teisinę pareigą pažeidusio asmens elgesys pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, jam tenka civilinė atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014). Be to, pagal CK 6.247 straipsnį nereikalaujama, kad skolininko elgesys būtų vienintelė nuostolių atsiradimo priežastis; priežastiniam ryšiui konstatuoti pakanka įrodyti, kad skolininko elgesys yra pakankama nuostolių atsiradimo priežastis, nors ir ne vienintelė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-263/2007; 2013 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/213).
37. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovo neteisėti veiksmai, nevykdant įmonės vadovui keliamų pareigų, turėjo tiesioginę ir neigiamą įtaką įmonės kreditorių interesams. Kaip nustatyta sprendimo 34 punkte, teismas patikrinęs įmonės kreditorių reikštus reikalavimus įmonės bankroto byloje nustatė, kad įmonė su kreditoriais neatsikaitydavo nuo 2016 metų, įmonės patvirtinti kreditiniai reikalavimai iš esmės pareikšti už laikotarpį nuo 2016 iki 2018 metų. Be to, atsakovas į teismą dėl įmonės bankroto ir (ar) restruktūrizavimo nesikreipė, kaip matyti, nagrinėjamu atveju bankroto byla įmonei iškelta kreditorės iniciatyva. Šiuo aspektu pažymėtina, kad atsakovas būdamas vienasmeniu įmonės valdymo organu, jos vadovu turėjo žinoti ir žinojo, kokia yra įmonės finansinė padėtis, tai patvirtina paties atsakovo paaiškinimai įmonės bankroto byloje, todėl darytina išvada, kad atsakovo neteisėti veiksmai susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su atsiradusia žala, tai yra patvirtintais įmonės kreditiniais reikalavimais.
38. Šiuo aspektu, vertinant atliktų veiksmų priežastinį ryšį su padaryta žala, taip pat pažymėtina ir tai, kad byloje nustatytos aplinkybės taip pat įrodo atsakovo nepakankamą rūpestingumą, apdairumą vykdant uždarosios akcinės bendrovės „Liutenas“ vadovo pareigas. Kaip nurodyta sprendimo 28 punkte, atsakovas, žinodamas apie teismo įpareigojimą perduoti įmonės dokumentus, ėmėsi aktyvių veiksmų įmonės dokumentus ir turtą perduoti trečiajam asmeniui V. M., tai tik įrodo atsakovo veiksmų nesąžiningumą kreditorių atžvilgiu, neapdairumą ir nerūpestingumą ir, kaip matyti, dėl tokių atsakovo veiksmų nemokumo administratorei apsunkinta ne tik galimybė atsiskaityti su įmonės kreditoriais, bet taip pat apsunkinta ir galimybė nustatyti tikrąsias įmonės bankroto priežastis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-270/2010; 2003 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1099/2003).
39. Teismui nustačius, kad atsakovas (vadovas) atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), taigi paneigti šią prezumpciją ir įrodyti, kad nėra jo kaltės dėl atsiradusios žalos, turi atsakovas (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 dalis). Nustačius atsakovo neteisėtus veiksmus, žalos dydį ir priežastinį ryšį tarp atsakovo veiksmų ir žalos, atsakovo kaltė preziumuojama. Nagrinėjamu atveju atsakovo argumentai dėl neteisėtų veiksmų, padarytos žalos atmesti sprendimo 10–39 punktų motyvais, todėl laikoma, kad atsakovas nepaneigė kaltės prezumpcijos, todėl daroma išvada, kad ieškovė įrodė atsakovo veiksmais padarytą žalą, todėl ieškovės ieškinys tenkinamas ir ieškovei priteisiamas 255 147,48 EUR žalos atlyginimas iš atsakovo Ž. L.

40. Ieškovė pateiktu ieškiniu prašo priteisti iš atsakovo 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo teismo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
41. CK 6.210 straipsnio 1 dalis už termino praleidimą numato fiksuoto dydžio 5 procentų dydžio metines palūkanas, todėl iš atsakovo Ž. L. ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Liutenas“ priteisiamos 5 procentų dydžio metinės procesinės palūkanos nuo visos priteistos sumos (255 147,88 EUR) nuo bylos iškėlimo teisme dienos, tai yra 2019 m. spalio 7 d., iki visiško teismo sprendimo vykdymo.

42. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors pastaroji ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis). Išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, be kita ko, apima ir išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti (CPK 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
43. Nagrinėjamu atveju ieškovė pateikė rašytinius įrodymus, jog patyrė 1700 EUR advokato pagalbos išlaidų (I e. tomas, 86–88 e. b. l., 165–166 e. b. l., II e. tomas 6–13 e. b. l., III e. tomas, 114–116 e. b. l.). Atsižvelgiant į tai, jog ieškovės ieškinys tenkinamas visiškai, ieškovei iš atsakovo priteisiamos ieškovės patirtos 1700 EUR advokato pagalbos išlaidos.
44. Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Liutenas“ CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu atleista nuo žyminio mokesčio sumokėjimo. CPK 96 straipsnio 1 dalis numato, kad bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai. Bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu (CPK 79 straipsnis). Ieškovės ieškinys turi būti apmokėtas 2889 EUR žyminiu mokesčiu (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės ieškinys tenkinamas visiškai, iš atsakovo valstybei priteisiamas 2889 EUR žyminis mokestis ir 16, 45 EUR pašto išlaidos (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 92 straipsnis, 93 straipsnio 4 dalis, 96 straipsnio 1 dalis).

45. Patenkinus ieškovės ieškinį, ieškovės prašymu Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. spalio 7 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės paliekamos galioti iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CPK 150 straipsnio 3 dalis).

 Civilinė byla Nr. e2-24908-1097/2020

1. n u s t a t ė :

 Civilinė byla Nr. e2-200-212/2019