Laimėtos bylos

Civilinė byla Nr. e2S-690-425/2020.

Teisminio proceso Nr. 2-37-3-01353-2014-4.

 Civilinė byla Nr. e2A-423-368/2020

Teisminio proceso Nr. 2-70-3-06942-2019-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.6.2.; 2.6.1.6.1.;3.1.7.1.1.;3.3.1.20.

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugsėjo 28 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų D. B., E. M. (pirmininko ir pranešėjo), B. S.,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Versina“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. vasario 24 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-435-776/2020 pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Remjasta“ ieškinį atsakovei UAB „Versina“ dėl priešpriešinių reikalavimų įskaitymo pripažinimo niekiniu ir negaliojančiu bei skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

1.Ieškovė bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „Remjasta“ ieškiniu kreipėsi į teismą prašydama pripažinti atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Versina“ atliktą 8 164,26 Eur skolos įskaitymą niekiniu ir negaliojančiu ir priteisti iš atsakovės 8 164,26 Eur skolą, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė nurodė, kad atsakovė ieškovei buvo skolinga 15 616,03 Eur sumą pagal atliktų darbų aktus, pagal kuriuos išrašyta PVM sąskaitą faktūrą REM633, o atsakovė pagal 2019 m. vasario 14 d. sudarytą reikalavimo teisės perleidimo sutartį iš UAB „Telšių energija“ perėmusi reikalavimo teisę į ieškovę dėl 8 164,26 Eur sumos skolos, įskaitė šią sumą. Ieškovės nuomone, įskaitymas buvo atliktas pažeidžiant imperatyvias įstatymo normas, jis atliktas prieš bankroto bylos ieškovei iškėlimą, kai ieškovė buvo faktiškai nemoki, o tai reiškia, kad atsakovei buvo suteikta pirmenybė gauti savo reikalavimų patenkinimą prieš kitus ieškovės kreditorius, kurių reikalavimai atsirado anksčiau, bei buvo pažeistas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ straipsnyje nustatytų atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumas ir kitų ieškovės kreditorių teisė gauti savo reikalavimų patenkinimą vienodomis sąlygomis su kitais kreditoriais. Kaip savarankišką pagrindą atsakovės atliktam įskaitymui pripažinti negaliojančiu ieškovė nurodė ir CK 6.66 straipsnio 1 dalį, nes, kaip nurodo ieškovė, ji, būdama nemoki, suteikė pirmenybę kitam kreditoriui ir su juo atsiskaitė visiškai, ir dėl to, ieškovei atsiskaitant tiesiogiai su atsakove, buvo sumažinta ieškovės turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimų pagal pirmesnės eilės kreditorių reikalavimus, masė, o atsakovė laikytina nesąžininga ginčijamo sandorio šalimi, nes jai buvo ar turėjo būti žinoma apie faktinį ieškovės nemokumą, turimus kitus kreditorius bei tai, kad ji suteikdama atsakovei pirmenybės teisę gauti reikalavimų patenkinimą pažeidžia kitų ieškovės kreditorių interesus.

3. Atsakovė UAB „Versina“ nesutikdama su ieškiniu tvirtina, kad jos atliktas įskaitymas yra teisėtas, nes jis nepriklausė nuo ieškovės valios, todėl ieškovės dėstomi argumentai, susiję su abipusiais šalių skolų įskaitymo aktais ir ieškovės neva suteiktu prioritetu atsakovei gauti pirmenybę į savo reikalavimų patenkinimą prieš kitus kreditorius, ar argumentai dėl CK 6.930¹ straipsnio taisyklių yra neaktualūs. Atsakovės teigimu, vien tik ieškovės nemokumo aplinkybė nėra pagrindas pripažinti vienašalį sandorį (įskaitymą) negaliojančiu, nes tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte įtvirtintas draudimas nebuvo pažeistas, kadangi įskaitymas atliktas 2019 m. vasario 15 d. iki įsiteisėjant teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą ieškovei. Atsakovė nesutiko su ieškovės pozicija, kad prašant įskaitymą pripažinti negaliojančiu actio Pauliana instituto pagrindu pakanka apsiriboti įrodinėjant tik bankrutuojančios įmonės teisių pažeidimą, aplinkybes, kad įmonė sandorio neprivalėjo sudaryti, ir trečiojo asmens, sudariusio su skolininku sandorį, nesąžiningumą. Atsakovė taip pat nurodė, kad ieškovė neįrodė netgi tų actio Pauliana institutui taikyti būtinų sąlygų, kurias pasirinko įrodinėti, nes dėl atsakovės įskaitymo ieškovės turto sumažėjo tiek pat, kiek ir įsipareigojimų, todėl nėra jokios žalos dėl ginčijamo sandorio, atsakovė iš ieškovės neįgijo jokio turto ir ar naudos ieškovės „mokumo sąskaita“, ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima objektyviai daryti išvadas apie atsakovės nesąžiningumą. Atsakovės teigimu, vien tik pripažinus atsakovės atliktą įskaitymą negaliojančiu ir ieškovės naudai priteisus 8 164,26 Eur, būtų sukurta neteisinga ir atsakovės atžvilgiu nesąžininga padėtis, tai reikštų, kad iš atsakovės yra atimama turtinė teisė (reikalavimas) į ieškovę bei kartu įpareigojama antrą kartą sumokėti ieškovei už tai, už ką atsakovė jau yra atsiskaičiusi įskaitymu pabaigdama ieškovės 8 164,26 Eur piniginę prievolę atsakovei.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2020 m. vasario 24 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai. Pripažino negaliojančiu atsakovės UAB „Versina“ 2019 m. vasario 15 d. atliktą 8 164,26 Eur skolos priepriešinį vienašališką įskaitymą ieškovei BUAB „Remjasta“. Priteisė ieškovei BUAB „Remjasta“ iš atsakovės UAB „Versina“ 8 164,26 Eur skolą, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 8 164,26 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2019 m. lapkričio 4 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos ir 860,00 Eur išlaidas advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Priteisė iš atsakovės UAB „Versina“ valstybei 259,00 Eur žyminį mokestį.

5. Pasisakydamas dėl vienašališko įskaitymo pripažinimo negaliojančiu dėl prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms, teismas pažymėjo, kad, nors šioje byloje buvo sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių bankroto administratoriaus teisę ginčyti bankrutuojančios įmonės atliktus mokėjimus CK 6.930¹ straipsnio pagrindu, aiškinimo ir taikymo, nagrinėjamu atveju ieškovė ginčija atsakovės atliktą vienašališką įskaitymą, ir teismas vertino, kad remdamasis CK 6.930¹ straipsnio nuostatomis reikalavimą galėtų reikšti tik kreditorius, pagal atsiskaitymų eiliškumą esantis pirmiau už gavusį atsiskaitymą.

6. Teismas pripažino, kad ieškovė, turi įrodyti visas actio Pauliano ieškinio instituto taikymo sąlygas, atsižvelgiant į nagrinėjamos situacijos specifiškumą, kad ieškovei iškelta bankroto byla ir kad ginčijamas atsakovės vienašalis sandoris.

7. Pasisakydamas dėl kreditoriaus neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės egzistavimo teismas nurodė, kad ieškovė pateikė teismo nutartį, kuria patvirtintas BUAB „Remjasta“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas, BUAB „Remjasta“ buhalterinės paskaitos dokumentus bei kreditorių pateiktus kreditorinius reikalavimus ir juos pagrindžiančius dokumentus, iš kurių teismas matė, kad ieškovės kitų kreditorių kreditoriniai reikalavimai jau egzistavo atsakovės atlikto ginčijamo įskaitymo metu, todėl sprendė, kad pirmoji actio Pauliana ieškinio instituto taikymo sąlyga yra įrodyta.

8. Vertindamas kreditorių teisių pažeidimą teismas nustatė, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovė buvo nemoki. Teismas pažymėjo, kad neabejotinai ieškovės ginčijamas įskaitymas sumažino ieškovės turtą, į kurį galėjo būti nukreiptas išieškojimas. Teismo vertinimu, atsakovės atliktu įskaitymu buvo pažeisti nemokaus subjekto kreditorių teisėti interesai gauti savo reikalavimų patenkinimą vienodomis sąlygomis su kitais kreditoriais (tarp jų ir atsakove). Ginčo, kad egzistavo visos įskaitymo sąlygos (šalys turėjo viena kitai abipusių teisių ir pareigų, šalių reikalavimai buvo priepriešiniai, vienarūšiai, galiojantys, vykdytini bei apibrėžti), byloje nėra, tačiau bet koks mokėjimas, nors ir priešpriešinio reikalavimo įskaitymo formą, vienam iš kreditorių šiuo atveju reiškia nepagrįstos pirmenybės ir pranašumo vienam iš kreditorių suteikimą. Apibendrinęs nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad yra pagrindas konstatuoti ieškovės kreditorių teisių pažeidimą CK 6.66 straipsnio prasme dėl ginčijamo įskaitymo sandorio sudarymo bei aptariamos actio Pauliana taikymo sąlygos buvimą.

9. Pasisakydamas dėl sandorio sudarymo privalomumo teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo, jog atlikdama 8 164,26 Eur įsiskolinimo įskaitymą atsakovė buvo skolinga ieškovei 15 616,03 Eur sumą. Tačiau bylos duomenys teismui patvirtino, jog jokių teisės aktuose ar sutartyse numatytų įpareigojimų atlikti ginčijamą įskaitymą nebuvo, ir leido vertinti, kad atsakovei turint įsiskolinimą ieškovei vienašališkas įskaitymas buvo galimas, tačiau nebuvo būtinas ir privalomas, todėl sprendė, kad ieškovė įrodė CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatytą trečiąją actio Pauliana taikymo sąlygą – sandorio neprivalomumą.

10. Vertindamas šalių nesąžiningumą teismas akcentavo, kad ginčo šalis siejo statybos rangos teisiniai santykiai, o atsakovė reikalavimo teisę į ieškovę perėmė iš UAB „Telšių energija“, kuri reikalavimo teisę 2018 m. gruodžio 6 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartimi perėmė iš UAB „Jupojos statybinės medžiagos“. Ieškovė įsiskolino 8 164,26 Eur sumą UAB „Jupojos statybinės medžiagos“ pagal nepamokėtas PVM sąskaitas faktūras. Teismas vertino, kad atsakovė, prieš sudarydama statybos rangos sutartis, turėjo pasidomėti ieškovės finansine padėtimi, kad nustatytų, ar ieškovė bus pajėgi įvykdyti savo sutartinius įsipareigojimus. Paskutinė šalių statybos rangos darbų sutartis buvo sudaryta 2018 m. spalio 30 d., t. y. ieškovei jau būnant nemokiai. Teismas sprendė, kad atsakovė turėjo žinoti ir žinojo apie ieškovės nemokumą ginčijamo įskaitymo sandorio metu. Atsakovė tuo privalėjo domėtis iš viešai prieinamų priemonių ir duomenų bei galėjo spręsti, jog ginčijamas sandoris galėtų pažeisti kitų ieškovės kreditorių interesus. Taigi, nustatytos aplinkybės, ieškovę ir atsakovę siejusių statybos rangos teisinių santykių specifika sudarė pagrindą išvadai, kad atsakovė nelaikytina sąžininga CK 6.66 straipsnio taikymo prasme.

11. Nepraleidus vienų metų ieškinio senaties termino, teismas konstatavo, kad byloje nustatytos būtinos actio Pauliana tenkinti sąlygos, numatytos CK 6.66 straipsnyje, todėl ieškovės reikalavimą tenkino ir ginčijamą atsakovės 2019 m. vasario 15 d. atliktą vienašališką priešpriešinių reikalavimų įskaitymą pripažino negaliojančiu.

12. Atsakovė, atlikdama įskaitymą, pripažino 15 616,03 Eur sumos įsiskolinimo, susidariusio iš šalis siejusių statybos rangos teisnių santykių, faktą, o skolos dalį, kurios nepadengė priešpriešinių reikalavimų įskaitymu, sumokėjo ieškovei. Taigi, atsakovei pripažinus įsiskolinimą ieškovei, atsiradusį dėl netinkamo sutartinių įsipareigojimų vykdymo, o atsakovės atliktą įskaitymą pripažinus negaliojančiu, teismas iš atsakovės ieškovei priteisė 8 164,26 Eur skolą, 6 procentų dydžio metinės palūkanas nuo priteistinos 8 164,26 Eur sumos nuo 2019 m. lapkričio 4 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos bei bylinėjimosi išlaidas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

13. Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Versina“ prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. vasario 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

13.1. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl dviejų pagrindų, t. y. ieškovės kreditorių teisių pažeidimo ir skolininkės nesąžiningumo, byloje nustatymo, nes atsakovė buvo sąžininga ir 2019 m. vasario 15 d. vienašališku įskaitymu nepažeidė ir negalėjo pažeisti ieškovės teisių.

13.2. CK 6.140 straipsnis savaime nedraudžia įskaitymo sandorių skolininkams, kurie tampa nemokūs, jeigu tik įstatymai nenustato ko kita. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nenurodė ir nepadarė išvados, kad ginčijamu atsakovės įskaitymo sandoriu buvo pažeisti konkretaus įstatymo draudimai. Apeliantė nesutinka su teismo išvada dėl atsakovės 2019 m. vasario 15 d. atlikto įskaitymo sukeltų pasekmių ieškovei. Apeliantės nuomone, akivaizdu, kad ieškovės nemokumas nebuvo nulemtas dėl atsakovės 2019 m. vasario 15 d. įskaitymo aplinkybės. Atsakovė 2019 m. vasario 15 d. vienašališku 8164,26 Eur skolos įskaitymu ieškovės turto masės nesumažino, nes dėl vienašališko priešpriešinio įskaitymo turto sumažėjo lygiai tiek pat, kiek ir ieškovės įsipareigojimų.

13.3. Apeliantės teigimu, teismas vertindamas atsakovės nesąžiningumą, nenurodė, iš kokių konkrečiai viešai prieinamų priemonių nustatė, jog ieškovė yra nemoki 2018 m. birželio 5 d.–spalio 30 d. sudarant statybos rangos sutartis arba 2019 m. vasario 15 d. atliekant įskaitymą. Apeliantės nuomone, neteisinga preziumuoti vienašalio sandorio šalies nesąžiningumą remiantis vien tik tuo, kad sandorio sudarymo metu šalis nepasidomėjo ir nenustatė kitos šalies nemokumo aplinkybės. Teismo išvados dėl visų CK 6.66 straipsnio reikalaujamų pagrindų sandoriui pripažinti negaliojančiu nustatymo yra nepagrįstos.

13.4. Teismas padarė klaidą nustatydamas priteistino iš atsakovės žyminio mokesčio sumą. Ieškovei pareiškus ieškinį dėl 8164,26 Eur skolos įskaitymo vienašalio sandorio pripažinimo negaliojančiu, išvestinis reikalavimas priteisti tą pačią skolą žyminiu mokesčiu nėra apmokestinamas, todėl priteistino žyminio mokesčio suma turi būti 184 Eur.

14.Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė BUAB „Remjasta“ prašo apeliantės apeliacinį skundą atmesti bei priteisti 480 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

14.1. Finansinės atskaitomybės dokumentų analizė sudaro pagrįstą pagrindą teigti, jog ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovė buvo nemoki. Taigi, byloje esanti įrodymų visuma pakankamai patvirtina įmonės nemokumą ginčijamo sandorio sudarymo metu. Šalims sudarius ginčijamą įskaitymą bei nepagrįstai suteikus prioritetą atsakovės interesams, galimybė atsiskaityti su esamais kreditoriais iš esmės sumažėjo. Byloje nėra objektyvių duomenų, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu įmonė turėjo kito likvidaus turto, kuris galėtų būti panaudotas atsiskaitymams su kitais kreditoriais. Tokioje situacijoje, kuomet įmonė buvo nemoki, įskaitymo sandorio sudarymas nebuvo privalomas šalims. Atsakovė visiškai nepagrįstai mano, jog pagal CK 6.140 straipsnį, skolininkui tapus nemokiam, kreditoriai gali įskaityti savo reikalavimus, nors jų terminas ir nesuėjęs. Atsakovė neginčijo to fakto, jog ieškovė įskaitos akto sudarymo metu buvo jau faktiškai nemoki.

14.2. Atsakovė užuot apmokėjusi už ieškovės atliktus darbus, įsigijo reikalavimą ir atliko ginčijamą užskaitymą. Tai sudaro pagrindą manyti, jog atsakovė, sužinojusi apie ieškovės sudėtingą turtinę padėtį, nusprendė nesąžiningai, pasinaudodama galimybe, ankstesnių kreditorių sąskaita atgauti įsiskolinimą. Šios aplinkybės įrodo atsakovės nesąžiningumą. Pareiškimas teismui dėl bankroto bylos iškovei iškėlimo buvo paduotas praėjus tik kelioms dienoms po atlikto ginčijamo įskaitymo, tai tik dar kartą patvirtina, jog atsakovei prasta finansinė padėtis akivaizdžiai turėjo būti žinoma. Atsakovė viešai prieinamomis priemonėmis lengvai galėjo rasti informacijos apie ieškovės finansinę padėtį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

16. Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas dėl atsakovės atlikto įskaitymo, ginčijant jį ir actio Pauliana pagrindu, teisėtumo ir pagrįstumo.

17. Byloje nustatyta, kad 2019 m. vasario 14 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartimi UAB „Telšių energija“ perleido atsakovei UAB „Versina“ reikalavimo teisę į ieškovės BUAB „Remjasta“ 8 164,26 Eur kreditorinį įsiskolinimą. Atsakovė ieškovei buvo skolinga 15 616,03 Eur sumą pagal atliktų darbų aktus ir jų pagrindu išrašytą PVM sąskaitą faktūrą REM633. 2019 m. vasario 14 d. sudarytos reikalavimo teisės perleidimo sutarties pagrindu iš UAB „Telšių energija“ perėmusi reikalavimo teisę į ieškovę dėl 8 164,26 Eur skolos, atsakovė, pranešusi apie įvykusį reikalavimo teisės perleidimą, 2019 m. vasario 15 d. raštu Nr. S-142 atliko vienašališką priešpriešinių sumų įskaitymą, nurodydama, kad jos 8 164,26 Eur dydžio prievolė ieškovei laikoma pasibaigusia. Šiaulių apygardos teismo 2019 m. kovo 21 d. nutartimi UAB „Remjasta“ iškėlė bankroto bylą, nutartis įsiteisėjo 2019 m. balandžio 2 d.

18. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino reikšmingas ginčui teisingai išnagrinėti bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl esminių apeliaciniame skunde dėstomų argumentų.

19. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo sąlygų visumos actio Pauliana ieškiniui tenkinti egzistavimą. Atsakovė, nesutikdama su sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl dviejų pagrindų, t. y. ieškovės kreditorių teisių pažeidimo ir skolininkės nesąžiningumo. Kadangi apeliantė kvestionuoja tik dvi iš būtinųjų actio Pauliana taikymo sąlygų, teisėjų kolegija pasisako tik dėl jų taikymo teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl kreditorių teisių pažeidimo

20. Apeliantė apeliacinį skundą iš esmės kvestionuoja vieną iš būtinųjų actio Pauliana taikymo sąlygų – ginčijamas sandoris nepažeidė kreditoriaus teisių ir interesų.

21. Kasacinis teismas yra išaiškinęs kad, siekiant nustatyti, ar skolininko sandoris pažeidė kreditoriaus teises, be kita ko, būtina nustatyti skolininko nemokumą (kad dėl sandorio sudarymo tapo nemokus ar sudarydamas sandorį buvo nemokus) arba kad dėl sandorio reali galimybė skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę sumažėja ar jos nebelieka. Visais šiais atvejais būtina nustatyti aplinkybes, susijusias su skolininko turtine padėtimi, kurių pagrindu ir sprendžiama, ar pažeistos kreditoriaus teisės. Įrodyti šias aplinkybes pareiga tenka ieškovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179-611/2017). Kasacinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad sprendžiant, ar buvo pažeistos kreditoriaus teisės ginčijamu sandoriu suteikiant pirmenybę kitam kreditoriui, reikia turėti omenyje tai, kad, kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai, todėl įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems kreditoriams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2012, 2013 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2013, 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95-378/2015). Be to, svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad sprendžiant, ar ginčijamas sandoris pažeidžia kreditorių teises, būtina įvertinti įrodinėjamo pažeidimo pobūdį sandorio sudarymo metu egzistuojančiomis sąlygomis, atsižvelgiant į ginčijamo sandorio esmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2014). Kitaip tariant, tam, kad ieškinys LR CK 6.66 straipsnio pagrindu būtų patenkintas, turi būti nustatyta, kad actio Pauliana sąlygos egzistavo kreditoriaus ginčijamo sandorio sudarymo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-293/2013, kt.).

22. Kaip pagrįstai vertino pirmosios instancijos teismas, ieškovės 2018 m. rugsėjo 30 d. balansas ataskaitiniu laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 30 d. patvirtina, kad bendrovės ilgalaikį turtą sudarė – 62 626,00 Eur, trumpalaikį turtą – 484 069,00 Eur, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 616 417,00 Eur (per vienus metus mokėtinos sumos ir kiti trumpalaikiai įsipareigojimai – 600 862,00 Eur). Bendrovė 2018 m. rugsėjo 30 d. turėjo 146 708,00 Eur nuostolių. Įvertinus šiuos finansinės atskaitomybės dokumentus, teismui akivaizdu, jog ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovė buvo nemoki. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi , kad ieškovei bankroto byla buvo iškelta Šiaulių apygardos teismo 2019 m. kovo 21 d. nutartimi, t. y. pareiškimas teismui dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovei buvo paduotas praėjus tik kelioms dienoms po atlikto ginčijamo įskaitymo. Taigi, atlikto įskaitymo metu ieškovės finansinė padėtis buvo itin sunki – ji buvo nemokumo būsenos, nes jos įsipareigojimai viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Reikšminga tai, kad, jeigu atsakovė nebūtų perėmusi reikalavimo teisių, tai ji būtų skolinga ieškovei už atliktus rangos darbus. Ieškovė turėjo daugiau kreditorių, su kuriais liko neatsiskaityta, todėl galima daryti pagrįstas išvadas, jog kitų kreditorių interesai buvo pažeisti. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai konstatavo, kad priešpriešinio reikalavimo įskaitymo forma vienam iš kreditorių suteikė nepagrįstą pirmenybę ir pranašumą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pripažįsta, kad atlikto įskaitymo tikslas buvo pirmenybės teisės kitų kreditorių atžvilgiu suteikimas, todėl pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai nustatė, kad ginčijamas sandoris pažeidė kitų ieškovės kreditorių interesus.

23. Apeliantė apeliacinį skundą grindžia argumentu, kad šiuo atveju CK 6.140 straipsnis savaime nedraudžia įskaitymo sandorio skolininkei, kuri tampa nemoki, jeigu tik įstatymai nenustato ko kita. Apeliantės teigimu, šiuo atveju teismas nenurodė ir nesprendė, kad ginčijamu atsakovės įskaitymo sandoriu buvo pažeistas konkretaus įstatymo draudimas. Su tokia apeliantės pozicija teisėjų kolegija nesutinka.

24. Visų pirma, apeliantė visiškai nepagrįstai mano, jog pagal CK 6.140 straipsnį, skolininkui tapus nemokiam, kreditoriai gali įskaityti savo reikalavimus, nors jų terminas ir nesuėjęs. Antra, CK 6.930¹ straipsnis, nustato atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą. Tai reiškia, kad įstatymas nustato tvarką, ginančią kreditorių teises, siekiant išvengti situacijos, kai nemokus skolininkas suteikia pirmenybę kitam kreditoriui arba kitaip pažeidžia kreditoriaus teises. Todėl šalims neginčijant aplinkybės, kad ieškovė ginčijamo sandorio sudarymo metu buvo faktiškai nemoki, yra pagrindas konstatuoti kitų ieškovės kreditorių teisių pažeidimą. Nemokumo administratorė neturi teisės reikšti ieškinio dėl lėšų priteisimo CK 6.930¹ straipsnio pagrindu, tačiau tai neeliminuoja fakto, jog buvo pažeistas kreditorių atsiskaitymo eiliškumas, o pažeidus jį, buvo pažeisti kitų kreditorių interesai vienodomis sąlygomis gauti savo reikalavimų patenkinimą.

Dėl atsakovės nesąžiningumo

25. Apeliantė savo sąžiningumą grindžia aplinkybe, kad nėra nurodyta, iš kokių konkrečiai viešai prieinamų priemonių buvo galima numatyti, jog ieškovė yra nemoki. Teisėjų kolegija nesutikdama su šiuo apeliacinio skundo argumentu pažymi, kad atsakovė viešai prieinamomis priemonėmis galėjo rasti informacijos apie ieškovės finansinę padėtį. Pažymėtina, jog tokia pareiga yra numatyta teismų praktikoje. Sąžiningu gali būti laikomas tas kontrahentas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį su juo ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Verslininko statusas sustiprina reikalavimą sandorio šaliai domėtis kita sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi, kiek normaliai reikia sandoriui sudaryti, nepažeidžiant įstatymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-898/2002; 2007 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2007). Teisėjų kolegija pasisakydama dėl atsakovės nesąžiningumo pažymi, kad apeliantė, būdama verslininkė, atlikdama įskaitymą nedėjo jokių pastangų įvertinti ir įsitikinti, ar ieškovė yra moki, ar neturi kreditorių, kuriems negali įvykdyti įsipareigojimų, t. y. nepasidomėjo ieškovės turtine padėtimi, turimais kreditoriais, skolų mastu ar ginčais teisme. Apeliantė nepasinaudojo viešai teikiama informacija apie įsiskolinimus valstybės biudžetui, apie taikomus areštus, tokios informacijos nereikalavo ir iš ieškovės, todėl nėra pagrindo abejoti apeliantės nesąžiningumu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ginčo šalis siejo statybos rangos teisiniai santykiai, šiuo konkrečiu atveju apeliantė neatsiskaitė už ieškovės atliktus rangos darbus, įsigijo reikalavimą ir atliko ginčijamą įskaitymą. Atsakovė, sužinojusi apie ieškovės sudėtingą turtinę padėtį, nusprendė nesąžiningai, pasinaudodama galimybe, kitų kreditorių sąskaita atgauti įsiskolinimą. Būtent šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina apeliantės nesąžiningumą. Teismas vertina ir tai, kad įskaitymas atliktas 2019 m. vasario 15 d., o ieškovei bankroto byla iškelta 2019 m. kovo 21 d., tai dar kartą patvirtina, kad apeliantei bloga ieškovės finansinė padėtis turėjo būti žinoma. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad atsakovės nesąžiningumas byloje yra įrodytas.

Dėl priteisto žyminio mokesčio

26. Apeliantė nesutinka su teismo priteistu 259,00 Eur žyminio mokesčio dydžiu, manydama, kad priteistino žyminio mokesčio suma turi būti 184 Eur, nes ieškovei pareiškus ieškinį dėl 8164,26 Eur skolos įskaitymo vienašalio sandorio pripažinimo negaliojančiu, išvestinis reikalavimas priteisti tą pačią skolą žyminiu mokesčiu nėra apmokestinamas.

27. Teismų praktikoje išaiškinta, kad ginčas dėl sandorio yra turtinis ginčas, o jo įkainojimo klausimas sprendžiamas priklausomai nuo ieškiniu siekiamų ir ginčo sprendimu sukuriamų teisinių padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-580/2014). Teisės teorijoje ir teismų praktikoje sąvoka „turtinis ginčas“ aiškinama kaip ginčas dėl turto arba ginčas, tiesiogiai susijęs su turtu; neturtiniai ieškiniai suprantami kaip ieškiniai, kuriuose turtinis interesas negali būti išreikštas pinigų suma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-231/2012). Neturtiniais ieškiniais paprastai pripažintini ieškiniai dėl pripažinimo ir teisinių santykių modifikavimo, kurie pareikšti ne dėl turto ar neturi tiesioginio ryšio su kokiu nors konkrečiu turtu; ginčas laikomas turtiniu ir už jį mokamas proporcinis žyminis mokestis tada, kai sandorio negaliojimas lemia restitucijos taikymą, nes restitucijos taikymo atveju įmanoma įvertinti priteistiną turtą ar priteistinas lėšas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2011).

28. Ieškiniu actio Pauliana kreditorius iš esmės siekia pripažinti negaliojančiu tam tikro turto perleidimo sandorį ir taikyti restituciją, t. y. ginčijama sutartimi perleistą turtą grąžinti skolininko nuosavybėn, kad kreditorius galėtų iš šio turto patenkinti savo reikalavimą. Dėl įstatymų leidėjo valios actio Pauliana ieškinį laikyti turtiniu reikalavimu patvirtina tai, kad bylose dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ieškinio suma nustatoma pagal atsakovo grąžintinas sumas arba atsakovo grąžintino turto rinkos vertę, jeigu pripažinus sandorį negaliojančiu būtų taikoma restitucija. Kvalifikavus actio Pauliana ieškinį turtiniu, jis žyminiu mokesčiu apmokestinamas pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktą kaip turtinis reikalavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje AB DnB Nord bankas v. A. M. ir kt., bylos Nr. 3K-P-311/2012).

29. Šiuo atveju ieškovė atsakovės atliktą vienašališką įskaitymą ginčijo dviem pagrindais, kaip sudarytą pažeidžiant imperatyvų CK 6.930¹ straipsnį ir actio Pauliana. Pagal CPK 85 straipsnio 1 dalies 11 punktą ieškinio suma bylose dėl sandorio pripažinimo negaliojančiais nustatoma pagal atsakovo grąžintinas sumas arba atsakovo grąžintino turto rinkos vertę, jeigu pripažinus sandorį negaliojančiu būtų taikoma restitucija. Taigi, šiuo atveju, ieškovei pareiškus ieškinį dėl 8164,26 Eur skolos įskaitymo vienašalio sandorio pripažinimo negaliojančiu, išvestinis reikalavimas priteisti tą pačią skolą žyminiu mokesčiu nėra apmokestinamas. Esant nustatytoms aplinkybėms konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, netinkamai taikė procesines teisės normas, reglamentuojančias žyminio mokesčio dydį, ir nepagrįstai nesivadovavo CPK 80 str. 1 d. 1 p., 7 d., tačiau ši klaida nėra esminė, todėl skundžiamo sprendimo dalis dėl žyminio mokesčio dydžio tikslintina priteisiant iš atsakovės UAB „Versina“, ne 259,00 Eur, o 184,00 Eur.

30. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis bei konstatuoja, jog kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą, o atsakovės apeliacinį skundą atmeta (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje

31. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 str. 1 d.). Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą patyrė 480 Eur teisinės pagalbos išlaidų. Šios išlaidos priteisiamos ieškovei iš atsakovės.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. vasario 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Sumažinti iš atsakovės UAB „Versina“, kodas 180346182, valstybei priteistą žyminį mokestį nuo 259,00 Eur iki 184,00 Eur (vieno šimtą aštuoniasdešimt keturių eurų 00 ct).

Priteisti ieškovei BUAB „Remjasta“, kodas 303125649, iš atsakovės UAB „Versina“, kodas 180346182, 480 Eur (keturis šimtus aštuoniasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai

D. B.

E. M.

B. S.

 Civilinė byla Nr. e2-534-730/2020

1. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti ieškovės naudai iš atsakovo 255 147,48 EUR žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo teismo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

1. Ieškovė dėl faktinių aplinkybių nurodė, kad 2019 m. gegužės 24 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismas civilinėje byloje Nr. eB2-1039-1092/2019 nutarė iškelti ieškovei bankroto bylą ir administratore paskirti uždarąją akcinę bendrovę „Vadybos apskaita“. 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismas ieškovės bankroto byloje nutarė skirti atsakovui 1 500 EUR baudą už ieškovės turto ir dokumentų neperdavimą ir 2019 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi nutarė patvirtinti patikslintą ieškovės kreditorių sąrašą ir jų finansinius reikalavimus, bendra suma 255 147 48 EUR. Teigia, kad nors kaip įmonės vadovas Juridinių asmenų registre nurodytas V. M., tačiau šiuo atveju atsakovas, sužinojęs apie teisme gautą ir priimtą pareiškimą dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo, po poros dienų perleido visas turimas ieškovės akcijas anksčiau minėtam Rusijos Federacijos piliečiui V. M., kuris 2019 m. balandžio 11 d. vienintelio akcininko sprendimu atleido atsakovą iš ieškovės direktoriaus pareigų, todėl atsakovas galbūt siekia išvengti atsakomybės, be to, nėra duomenų, jog atsakovas V. M. perdavė įmonės turtą.
2. Ieškovė nurodo, kad remiantis paskutiniu valstybės įmonei Registrų centrui pateiktu ieškovės 2016 m. balansu ieškovė iš viso turėjo turto už 1 125 437 EUR sumą: 654 527 EUR vertės ilgalaikio turto (52 421 EUR vertės nematerialiojo ir 602 106 EUR vertės materialiojo turto) ir 466 743 EUR vertės trumpalaikio turto (199 731 EUR vertės atsargos, 173 215 EUR per vienus metus gautinos sumos, 93 797 EUR pinigų ir pinigų ekvivalentai bei 4 167 EUR ateinančių laikotarpių sąnaudos ir sukauptos pajamos). Teigia, jog administratorei nėra perduotas joks turtas ir dokumentai. Pažymi, kad atsakovas, būdamas ieškovės vieninteliu akcininku ir valdymo organu (vadovu), neteikė valstybės įmonei Registrų centrui ieškovės finansinės atskaitomybės dokumentų, todėl prisiima riziką dėl to, jog, nesant administratorei perduoto turto ir dokumentų, yra vadovaujamasi paskutiniais oficialiais valstybės įmonei Registrų centrui teiktais ieškovės finansinės atskaitomybės dokumentais. Pažymi, kad nors ieškovė turi nekilnojamojo turto – pastatų, transporto priemonių, tačiau administratorė neturi jokių duomenų, nei kur yra ieškovei priklausančios transporto priemonės, nei kur yra kitas ieškovės turtas.
3. Ieškovė dėl atsakovo civilinės atsakomybės aplinkybių, nurodo, kad atsakovo neteisėti veiksmai aptariamu atveju pasireiškia tuo, jog atsakovas įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą administratorei įmonės turto neperdavė, neteikė valstybės įmonei Registrų centrui ieškovės finansinės atskaitomybės dokumentų (paskutinė finansinė atskaitomybė pateikta už 2016 m.), galbūt fiktyviai perleido ieškovės akcijas, nebendradarbiauja nei su teismu, nei su administratore. Ieškovė dėl žalos dydžio nurodo, kad, atsakovui neperdavus administratorei nei jokio ieškovės turto, kurio vertė, pagal paskutinius turimus duomenis, yra 1 125 437 EUR, nei jokių dokumentų, žala, padaryta ieškovei ir jos kreditoriams, aptariamu atveju laikytina ieškovės kreditorių reikalavimų suma – 255 147,48 EUR. Teigia, kad tarp atsakovo veiksmų ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys, kadangi padariniai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėtų atsakovo veiksmų.

2. Atsiliepimu į ieškovės ieškinį atsakovas Ž. L. prašo ieškovės ieškinį atmesti. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. Atsakovas dėl faktinių aplinkybių nurodė, kad, atsižvelgiant į ieškovės argumentus, darytina išvada, kad teismas turi tenkinti ieškinį dėl to, kad administratorė nesikreipė į įmonės vadovą ir akcininką dėl turto ir dokumentų todėl, kad nebuvo Registrų centrui pateiktos ataskaitos, ir todėl, kad teismas patvirtino kreditorių reikalavimus, todėl teismas turi ieškinio faktinį pagrindą ir dalyką ir turi iš atsakovo priteisti 255 147,48 EUR. Su tokiu ieškinio pagrindu ir dalyku atsakovas nesutinka. Teigia, kad ieškovės atstovas nepateikė jokių įrodymų, kad kreipėsi į įmonės akcininką ir direktorių dėl turto ir dokumentų perdavimo.
2. Atsakovas dėl civilinės atsakomybės sąlygų nurodė, kad atsakovas nėra ieškovės vadovas ir jo veiksmuose nėra nė vienos būtinosios sąlygos atsakovo atsakomybei kilti. Teigia, kad dėl Registrų centrui nepateiktų dokumentų ieškovė pretenzijų atsakovui neturėjo, be to, įmonės buhalterė galbūt suklydo ir dėl klaidos nepateikė ataskaitų arba dėl kitų atsakovui nežinomų aplinkybių galbūt įvyko techninė klaida. Teigia, kad, nebūdamas įmonės vadovas, negali ir negalėjo perduoti turto ir dokumentų, pažymi ir tai, kad ieškovė nebandė susisiekti su įmonės vadovu ir akcininku. Akivaizdu, kad toks ieškovės elgesys nesuderinamas su jos pareigomis.

3. Ieškovė pateikė dubliką, kuriuo prašo ieškovės ieškinį tenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pagrindiniai dubliko argumentai:

1. Ieškovė nurodo, kad atsakovas savo atsakomybę šalina vien akcijų perleidimo ir vadovo pasikeitimo faktu. Teigia, kad ieškovei kyla abejonių, ar atsakovo atlikti veiksmai atgaline data nėra fiktyvūs, atlikti siekiant išvengti civilinės atsakomybės. Pažymi, kad iki pat bankroto bylos iškėlimo ieškovei atsakovas buvo ieškovės vadovas, atsakovas naudojasi EPP paskyra, todėl nesutinka su atsakovo argumentais, jog jam nebuvo žinoma apie teismo procesą. Ieškovė nurodo, kad atsakovas klaidina teismą, nurodydamas, kad ieškovė nesikreipė į atsakovą. Teigia, kad atsakovui informacija buvo siunčiama visais žinomais elektroniniais paštais, taip pat informaciją siuntė ir V. M. jo gyvenamosios vietos adresu.
2. Ieškovė dėl atsakovo civilinės atsakomybės nurodo, kad būtent atsakovas buvo atsakingas už dokumentų perdavimą Registrų centrui, tačiau atsakovas šios pareigos, būdamas ieškovės vadovu, tinkamai nevykdė. Pažymi, kad bankroto administratorės pareiga – dėti visas pastangas, kad būtų patenkinti ieškovės kreditorių interesai, todėl nesutinka su atsakovo argumentais, jog šiuo atveju žalos dydis yra nustatytas netinkamai, kai žalos dydį sudaro faktiškai patvirtinta kreditinių reikalavimų suma.

4. Atsakovas pateikė tripliką, kuriuo prašo ieškovės ieškinį atmesti. Pagrindiniai tripliko argumentai:

1. Atsakovas nurodo, kad, susipažinus su ieškovės atstovės parengtu dubliku, galima konstatuoti, kad jis pagrįstas asmeniniais pasvartymais, pamąstymais ir dokumentų interpretacijomis. Teigia, kad tiek ieškinys, tiek dublikas yra pagrįsti rašiusių asmenų vidinėmis emocijomis. Kadangi teismo sprendimas negali būti grindžiamas emocijomis, ieškinys atmestinas visa apimtimi.

5. Ieškovės atstovė teismo posėdžio metu ieškinį palaikė visiškai, prašė jį tenkinti. Nurodė, kad atsakovas buvo vienintelis vadovas ir įmonės akcininkas ir jo veiksmais buvo padaryta žala įmonei. Pažymi, kad nesutinka su atsakovo argumentais, jog jo atsakomybę šalina aplinkybė, jog visas įmonės turtas ir dokumentai perleisti trečiajam asmeniui V. M., kadangi perleidimas įvyko po pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo momento, nors būtent atsakovas turėjo pareigą perduoti įmonės dokumentus. Teigia, kad atsakovas įmonės vadovas yra nuo 2011 metų, tačiau nenurodo, kokios vertės turtas buvo perduotas trečiajam asmeniui, tokių aplinkybių faktinių aplinkybių konstatavimo protokole nenustatė ir veiksmus fiksavusi antstolė.
6. Atsakovo atstovas advokato padėjėjas V. K. nurodo, kad ieškinys yra nepagrįstas ir atmestinas. Teigia, kad ieškovė iš esmės remiasi prielaidomis dėl galbūt atsakovo atliktų veiksmų ir būtent trečiuoju asmeniu byloje dalyvaujantis V. M. turi pareigą perduoti įmonės turtą ir dokumentus. Nurodo, kad antstolės faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas yra rašytinis įrodymas, kuris patvirtina dokumentų ir turto perdavimo aplinkybes trečiajam asmeniui. Teigia, kad atsakovas neatliko neteisėtų veiksmų nepateikdamas finansinės atskaitomybės dokumentų, kadangi reikalavimas kildinamas ne iš finansinės atskaitomybės dokumentų nepateikimo, o iš įmonės kreditinių reikalavimų. Pažymi, kad dokumentai nepateikti dėl galimos įmonės buhalterės klaidos ir valstybės įmonė Registrų centras pretenzijų dėl nepateiktų dokumentų nereiškė.
7. Atsakovas Ž. L. su ieškiniu nesutiko, nurodo, kad finansinės atskaitomybės dokumentai nepateikti galbūt dėl buhalterės klaidos, kadangi įmonės finansiniais dokumentais rūpinosi įmonės buhalterė. Teigia, kad sutartis su įmonės buhalterė pasibaigė ir po sutarties pasibaigimo nauja sutartis su buhalterė sudaryta nebuvo. Teigia, kad dokumentai nebuvo pateikti vėliau, kadangi negavo pranešimo iš valstybės įmonės Registrų centro, manė, kad dokumentus pateikė įmonė buhalterė. Pažymi, jog žino, kad dokumentus reikia pateikti birželio mėnesį, kadangi dokumentus pasirašinėjo, tačiau ne visais atvejais dokumentus tikrino. Teigia, kad buhalterei nebedirbant nuo 2018 metų manė, kad dokumentai yra pateikti, nesant pretenzijų iš valstybės įmonės Registrų centro galvojo, kad dokumentai yra pateikti. Nurodė, kad įmonės turtas naujajam savininkui buvo perduotas pagal ilgalaikio turto kartoteką, tai užfiksuota faktinių aplinkybių konstatavimo protokole.
8. Trečiajam asmeniui V. M. procesiniai dokumentai įteikti tinkamai. Atsiliepimas per nustatytą terminą į ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Liutenas“ ieškinį nepateiktas.

9. Nagrinėjamu atveju nustatytos tokios faktinės aplinkybės – Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. balandžio 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-380-1092/2020 (buvęs bylos Nr. eB2-1039-1092/2019) nutarta priimti ieškovės Vermeer Baltic OU 2020 m. balandžio 5 d. pareiškimą atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Liutenas“ dėl bankroto bylos iškėlimo. Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. gegužės 24 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei „Liutenas“ iškelta bankroto byla, 2019 m. rugpjūčio 21 d., 2019 m. rugpjūčio 27 d., 2020 m. kovo 6 d., 2020 m. birželio 23 d. nutartimis patvirtinti kreditiniai reikalavimai. Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. lapkričio 5 d. nutartimi uždaroji akcinė bendrovė „Liutenas“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Nutartys įsiteisėjusios.
10. Remiantis Juridinių asmenų registro 2019 m. birželio 12 d. išrašu nustatyta, kad uždarosios akcinės bendrovės „Liutenas“ nuo 2011 m. gegužės 26 d. iki 2011 m. spalio 11 d. vienasmeniu valdymo organu, įmonės vadovu buvo E. L., nuo 2011 m. spalio 11 d. iki 2019 m. balandžio 14 d. vienasmeniu valdymo organu, įmonės vadovu buvo Ž. L. ir nuo 2019 m. balandžio 14 d. iki bankroto bylos iškėlimo (2019 m. gegužės 24 d.) vienasmeniu valdymo organu ir įmonės vadovu paskirtas V. M. (I e. tomas, 27–31 e. b. l.). Byloje pateikti įrodymai patvirtina, jog V. M. vienintelio akcininko 2019 m. balandžio 12 d. sprendimu Nr. 2019/04/11 atleido uždarosios akcinės bendrovės „Liutenas“ direktorių Ž. L. iš užimamų direktoriaus pareigų (I e. tomas, 39 e. b. l.).

11. Nagrinėjamu atveju ieškovės ieškinys grindžiamas atsakovo Ž. L. neteisėtais veiksmais uždarosios akcinės bendrovės „Liutenas“ atžvilgiu, dėl to prašoma priteisti įmonei atsakovo veiksmais padarytos žalos atlyginimą. Ieškinio pagrindu nurodo šiuos motyvus: atsakovas neteikė finansinės atskaitomybės dokumentų valstybės įmonei Registrų centrui, atsakovas, būdamas faktiniu įmonės vadovu, neperdavė įmonės turto ir dokumentų nemokumo administratorei. Teigia, kad dėl atsakovo veiksmų yra padaryta žala kreditoriams ir tarp atliktų veiksmų ir žalos yra priežastinis ryšys. Pažymi, jog atsakovas įmonę naujajam vadovui perleido esant priimtam pareiškimui dėl bankroto bylos iškėlimo, dėl to galbūt atsakovas siekia išvengti civilinės atsakomybės.
12. Juridinio asmens valdymo organams nevykdant ar netinkamai vykdant jų kompetencijai priskirtas pareigas, jiems, be kitų atsakomybės rūšių, gali kilti civilinė atsakomybė. Bendrovės vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Tokio pobūdžio bylose ieškovas privalo įrodyti ne tik neteisėtus atsakovo veiksmus, bet ir padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Vadovo civilinei atsakomybei atsirasti būtina jo kaltė. Tačiau teismui nustačius, kad atsakovas (vadovas) atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis) ir paneigti šią prezumpciją bei įrodyti, kad nėra jo kaltės dėl atsiradusios žalos, turi atsakovas (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 dalis). Apie vadovo veiksmų neteisėtumą ir kaltę sprendžiama pagal tai, ar vadovas laikėsi bendrųjų (CK 2.87 straipsnis) ir specialiųjų teisės normų, reglamentuojančių jo pareigas atliekant valdymo organo ar jo nario pareigas valdant įmonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2014). Taigi, bendrovės vadovas už įstatymuose įtvirtintų pareigų pažeidimus atsako tada, kai jo veiksmais padaroma žalos (nuostolių), kuri yra ne tik viena būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, bet ir pagrindas byloje nagrinėjamus konkrečius bendrovės vadovo veiksmus (neveikimą) vertinti kaip neteisėtus ir lėmusius žalos atsiradimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2012, 2017 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-49-686/2017).

13. Pirmiausia ieškovė grįsdama ieškinio reikalavimus dėl žalos atlyginimo uždarajai akcinei bendrovei „Liutenas“ priteisimo nurodo, kad atsakovės buvęs vadovas Ž. L. netinkamai organizavo įmonės veiklą, tai yra neteikė valstybės įmonei Registrų centui finansinės atskaitomybės dokumentų ir tokiu būdu atliko neteisėtus veiksmus įmonės atžvilgiu. Atsakovas Ž.L. nurodo, kad finansinės atskaitomybės duomenys nebuvo pateikti dėl įmonės buhalterės galimos klaidos arba galbūt dėl kitų atsakovui nežinomų aplinkybių įvyko techninė klaida.
14. Valdymo funkciją bendrovėje vykdo valdymo organai – priklausomai nuo konkrečios bendrovės struktūros, tai gali būti tik vienasmenis vadovas (Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 37 straipsnio 1 dalis) arba vienasmenis vadovas ir kolegialus valdymo organas – valdyba. Nagrinėjamu atveju atsakovas Ž. L. nuo 2011 m. spalio 11 d. iki 2019 m. balandžio 14 d. buvo vienasmenis atsakovės valdymo organas, jos vadovas (I e. tomas, 39 e. b. l.). Valdymo organų nariai turi įstatymuose įtvirtintas specialiąsias pareigas, pavyzdžiui, bendrovės vadovo pareigos nustatytos CK 2.82 straipsnio 3 dalyje, detalizuojamos ABĮ (ABĮ 37 straipsnio 8, 12, 13 dalyse), specialiuosiuose įstatymuose (Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymas (toliau – ir BAĮ), Juridinių asmenų nemokumo įstatymas (toliau – JANĮ)), valdybos narių pareigos nustatytos ABĮ 34 straipsnyje, visiems valdymo organų nariams taikomos CK 2.87 straipsnyje įtvirtintos fiduciarinės pareigos.
15. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, jog įstatyme nustatytos pareigos tik bankroto bylos iškėlimo metu vadovavusiam asmeniui perduoti dokumentus ir turtą bankroto administratoriui įtvirtinimas savaime neatima teisės įmonei reikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo ir ankstesniems bendrovės vadovams, jei jie savo vadovavimo laikotarpiu neteikė privalomosios finansinės atskaitomybės ir (arba) tinkamai neperdavė turto ir dokumentų naujam įmonės vadovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-300-611/2016).
16. Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 28 straipsnyje nustatyta, kad įmonės vadovas, nevykdantis pareigų, susijusių su įmonės finansinių ataskaitų, metinio pranešimo parengimu ir pateikimu Juridinių asmenų registrui, arba netinkamai jas vykdantis, privalo atlyginti visą padarytą žalą įmonei ir (arba) kitiems asmenims. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnį ūkio subjektai turi tvarkyti apskaitą taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama, pateikiama laiku, išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams. Šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad už apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą ir įstatymų nustatytais atvejais jų duomenų teikimą civilinę, administracinę ir baudžiamąją atsakomybę reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka atsako ūkio subjekto vadovas.
17. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad uždarosios akcinės bendrovės „Liutenas“ vienasmeniu valdymo organu, įmonės vadovu nuo 2011 m. spalio 11 d. iki 2019 m. balandžio 14 d. buvo Ž. L. (I e. tomas, 27–31 e. b. l.). Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad uždaroji akcinė bendrovė „Liutenas“ yra pateikusi finansinės atskaitomybės dokumentus už laikotarpį nuo 2011 metų iki 2016 metų (III e. tomas, 1–77 e. b. l.), tačiau nėra pateikusi dokumentų už laikotarpį nuo 2018 metų iki 2019 metų, atsakovui Ž. L. vykdant uždarosios akcinės bendrovės „Liutenas“ vadovo pareigas ir būnant šios įmonės vienasmeniu valdymo organu. Ginčo dėl aplinkybės, jog finansinės atskaitomybės dokumentai už laikotarpį nuo 2018 metų iki 2019 metų valstybės įmonei Registrų centrui nepateikti, nėra, tačiau atsakovas įrodinėja, kad dėl įmonės dokumentų nepateikimo galbūt yra kalta įmonės buhalterė arba dokumentai buvo nepateikti dėl techninės klaidos.
18. Pirmiausia pažymėtina, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju atsakovas Ž. L. teigdamas, jog įmonės finansinės atskaitomybės dokumentai už laikotarpį nuo 2017 metų iki 2019 metų buvo nepateikti būtent dėl uždarosios akcinės bendrovės „Liutenas“ buhalterės vykdomų pareigų, nepateikė šią aplinkybę pagrindžiančių rašytinių įrodymų ir (ar) objektyvių argumentų, tai yra nepateikė jokių finansinės atskaitomybės dokumentų, parengtų, bet nepateiktų projektų ar kitų duomenų, kurie pagrįstų atsakovo argumentus, nurodytus atsiliepime į ieškinį (CPK 178 straipsnis). Be to, pažymėtina ir tai, kad finansinės atskaitomybės dokumentai buvo neteikiami ilgą laiko tarpą, tai yra trejus metus, tai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad atsakovui Ž. L., įmonės vienasmeniam valdymo organui, aplinkybės dėl dokumentų neteikimo valstybės įmonės Registrų centrui turėjo būti žinomos.
19. Antra, 2020 m. rugpjūčio 31 d. vykusio teismo posėdžio metu, išklausius liudytojų paaiškinimus, nustatyta, kad S. V. buhalterio pareigas įmonėje ėjo iki 2018 m. kovo mėnesio, tai yra nerengė įmonės finansinės atskaitomybės dokumentų už 2018–2019 metus. Dėl šios faktinės aplinkybės ginčo nėra (2020 m. rugpjūčio 31 d. garso įrašo 18.20–18.40 min.). Teismo posėdžio metu atsakovas Ž. lL. nurodė, kad finansinės atskaitomybės dokumentai už laikotarpį nuo 2018 metų iki 2019 metų nėra pateikti, kadangi galvojo, kad dokumentus pateikė įmonės buhalteris, o dokumentų asmeniškai nepateikė, nes negavo pretenzijos iš valstybės įmonės Registrų centro ar Valstybinės mokesčių inspekcijos (2020 m. rugpjūčio 31 d. garso įrašo 25.00–28.30 min.). Šiuo aspektu pažymėtina, kad bendrovės vadovo pareiga rūpintis įmonės finansine atskaitomybe nustatyta ABĮ: bendrovės vadovas atsako už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą (ABĮ 37 straipsnio 12 dalies 1 punktas); už metinių finansinių ataskaitų rinkinio sudarymą ir bendrovės metinio pranešimo parengimą (ABĮ 37 straipsnio 12 dalies 2 punktas), tarpinių finansinių ataskaitų rinkinio sudarymą ir tarpinio pranešimo parengimą (ABĮ 37 straipsnio 12 dalies 6 punktas). Pareigą rūpintis finansine atskaitomybe taip pat detalizuoja kiti įstatymai, reglamentuojantys finansinę juridinių asmenų atskaitomybę. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 14 straipsnio 2 dalis numato, kad ūkio subjekto vadovas atsako už teisingos, tikslios, išsamios ir laiku pateiktos informacijos apie ūkinius įvykius ir ūkines operacijas pateikimą.
20. Taigi vadovas, be kita ko, atsako už finansinės atskaitomybės parengimą (ABĮ 37 straipsnio 12 dalies 1, 2, 6 punktai), tinkamą buhalterinės apskaitos organizavimą bendrovėje (BAĮ 21 straipsnio 1 dalis). Kadangi šios pareigos kyla iš juridinio asmens veiklą reglamentuojančių įstatymų, tais atvejais, kai pažeidžiamos specialiuosiuose įstatymuose nustatytos pareigos, vadovui taikoma civilinė atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014; 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014; 2015 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-131-687/2015; 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015; 2016 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-276-248/2016). Be to, kaip minėta sprendimo 15 punkte, už privalomosios finansinės atskaitomybės nepateikimą taip pat yra atsakingas ne tik bankroto bylos iškėlimo metu vadovavęs asmuo, bet ir kiti asmenys, kurie savo vadovavimo laikotarpiu neteikė privalomosios finansinės atskaitomybės dokumentų.
21. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas Ž. L., būdamas uždarosios akcinės bendrovės „Liutenas“ vienasmeniu valdymo organu ir įmonės vadovu, laikotarpiu nuo 2018 metų iki 2019 metų nepateikė įmonės finansinės atskaitomybės dokumentų, į tai, kas išdėstyta sprendimo 13–20 punktuose, konstatuojama, kad atsakovas Ž. L. pažeidė ABĮ 37 straipsnio 12 dalies 1, 2, 6 punktus, BAĮ 21 straipsnio 1 dalį, bendrą įmonės vadovo pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai veikiant įmonės ir jos kreditorių interesams (sprendimo 11, 12 punktai) ir tokiu būdu atliko neteisėtus veiksmus ieškovės atžvilgiu, o ir, be to, apsunkino galimybę ieškovę administruojančiai nemokumo administratorei nustatyti tikrąsias uždarosios akcinės bendrovės „Liutenas“ bankroto priežastis, ginti įmonės kreditorių interesus.
22. Antra, vertinant atsakovo veiksmus, teismui siekiant išanalizuoti įmonės turtinę padėtį bei turto perleidimo aplinkybes, pažymėtina, kad atsakovas vengė naudotis proceso rungimosi garantijomis ir nei teismo posėdžio metu, nei procesiniuose dokumentuose, tai yra teikdamas atsiliepimą į ieškovės ieškinį, tripliką, nenurodė jokių konkretesnių faktinių aplinkybių, susijusių su uždarosios akcinės bendrovės „Liutenas“ turtu jam einant vadovo pareigas ir jo perleidimo aplinkybėmis naujam savininkui: koks konkrečiai turtas įmonėje buvo atsakovo vadovavimo pabaigoje, kokia buvo įmonės turtinė padėtis iki bankroto bylos iškėlimo, negalėjo paaiškinti, įmonė iki perleidimo trečiajam asmeniui buvo moki ar nemoki, nors įmonės vadovo pareigas uždarojoje akcinėje bendrovėje „Liutenas“ užėmė penkerius metus. Teismas patikrinęs Lietuvos Respublikos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis nustatė, kad atsakovas civilinėje byloje Nr. eB2-380-1092/2020 pateikęs 2019 m. balandžio 24 d. prašymą (DOK-8060) nurodė, kad siekė įmonės reabilitavimo, įmonė susidūrė su finansiniais sunkumais, kurių dėl atsakovo atliktų neteisėtų veiksmų (sprendimo 21 punktas) nėra galimybės tinkamai identifikuoti.
23. Antra, ieškovė grįsdama ieškinio reikalavimus dėl žalos atlyginimo uždarajai akcinei bendrovei „Liutenas“ priteisimo nurodo, kad atsakovės buvęs vadovas Ž. L. įsiteisėjus nutarčiai iškelti bankroto bylą uždarajai akcinei bendrovei „Liutenas“ neperdavė nemokumo administratorei turto pagal balansą, dokumentų, todėl tokiu būdu atliko neteisėtus veiksmus. Atsakovas su nurodytais argumentais iš esmės nesutikdamas nurodo, kad nėra ieškovės vadovas ir, nebūdamas įmonės vadovas, negali ir negalėjo perduoti turto ir dokumentų.
24. Pagal byloje esančius duomenis nustatyta, kad uždarosios akcinės bendrovės „Liutenas“ vadovu nuo 2011 m. spalio 11 d. iki 2019 m. balandžio 14 d. buvo Ž. L. ir nuo 2019 m. balandžio 14 d. iki bankroto bylos iškėlimo (2019 m. gegužės 24 d.) įmonės vadovu buvo V. M. (I e. tomas, 27–31 e. b. l.). Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 20 d. įsiteisėjusią nutartį civilinėje byloje Nr. eB2-380-1092/2020 (senas bylos Nr. eB2-1039-1092/2019), kurioje konstatuota, kad Ž. L., kaip faktinis įmonės vadovas, turėjo ir turi pareigą vykdyti Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. gegužės 24 d. nutartį ir ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktą – perduoti įmonės dokumentus. Nutartis įsiteisėjusi. Tačiau nagrinėjamu atveju šioje byloje atsakovas nagrinėjamoje byloje pateikė dokumentus, jog įmonės turtą ir dokumentus 2019 m. balandžio 19 d. perdavė naujam įmonės savininkui, vadovui trečiajam asmeniui V. M.
25. Nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl turto perdavimo aplinkybių nustatyta, kad atsakovas Ž. L. trečiajam asmeniui V. M. 2019 m. balandžio 19 d. perdavė uždarosios akcinės bendrovės „Liutenas“ įmonės dokumentus ir turtą. Turto vertė nenurodoma, turtas nėra apibūdintas individualiaisiais požymiais (I e. tomas 97–99 e. b. l.). Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. balandžio 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-1039-1092/2019 atsakovas buvo įpareigotas per 5 dienas teismui pateikti įmonės skolininkų ir kreditorių sąrašus, finansinių ataskaitų rinkinius, duomenis apie įkeistą turtą. Atsakovas Ž. L. 2019 m. balandžio 16 d. pateikė teismui prašymą pratęsti terminą nurodytiems dokumentams pateikti, tačiau, kaip matyti, dokumentai buvo perduoti ne teismui pagal 2019 m. balandžio 8 d. nutartį, apie kurią atsakovui buvo žinoma ir kuri buvo tinkamai įteikta elektroninių ryšių priemonėmis, o 2019 m. balandžio 19 d. trečiajam asmeniui V. M.
26. Teismas vertindamas dokumentų perdavimo aplinkybes remdamasis toliau išdėstytais motyvais daro išvadą, kad dėl atsakovo veiksmų nėra galimybės nustatyti, koks ir kokios vertės bendrovės turtas buvo perduotas trečiajam asmeniui V. M.. Iš byloje pateikto faktinio aplinkybių konstatavimo protokolo matyti, kad atsakovas trečiajam asmeniui V. M. perdavė įmonės turtą pagal ilgalaikio turto kartoteką, kitus įmonės dokumentus (I e. tomas, 97–99 e. b. l.), tačiau teismo posėdžio metu atsakovas detaliai paaiškinti negalėjo, koks įmonės turtas faktiškai yra perduotas trečiajam asmeniui V. M. (sprendimo 26 punktas). Liudytoja antstolė R. V., parengusi faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, nurodė, kad fiksuodama faktines aplinkybes antstolė netikrino perduodamų dokumentų, netikrino perduodamo turto pagal ilgalaikio turto kartoteką, turto perdavimo fakto nematė (2020 m. birželio 19 d. teismo posėdžio garso įrašo 65.00–83.00 min.).
27. Atsižvelgiant į nustatytus atsakovo neteisėtus veiksmus dėl netinkamo įmonės veiklos organizavimo nepateikiant įmonės finansinių dokumentų, atsižvelgiant į tai, kad atsakovas įmonės dokumentus ir turtą perdavė naujajam įmonės savininkui, esant teismo įpareigojimui pateikti įmonės dokumentus bankroto bylą nagrinėjančiam teismui, žinodamas apie teismo įpareigojimą, be to, nekonkretizavo perduoto įmonės turto trečiajam asmeniui nei procesiniuose dokumentuose, nei bylos nagrinėjimo metu, darytina labiau tikėtina išvada, kad atsakovas tokiais savo veiksmais neveikė pakankamai rūpestingai, atidžiai ir apdairiai, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina, elgėsi nesąžiningai, todėl tai apsunkina galimybes nustatyti tikrąsias įmonės bankroto priežastis, ginti ir patenkinti įmonės kreditorių interesus, kadangi dėl atsakovo veiksmų nėra galimybės nustatyti įmonės turto sudėties, įmonės turtinės padėties pasikeitimų.
28. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, daroma išvada, kad ieškovė įrodė šiuos atsakovo neteisėtus veiksmus – atsakovas Ž. L. būdamas uždarosios akcinės bendrovės „Liutenas“ vienasmeniu valdymo organu ir įmonės vadovu laikotarpiu nuo 2017 metų iki 2019 metų nepateikė įmonės finansinės atskaitomybės dokumentų ir tokiu būdu pažeidė ABĮ 37 straipsnio 12 dalies 1, 2, 6 punktus, BAĮ 21 straipsnio 1 dalį, bendrą įmonės vadovo pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai veikiant įmonės ir jos kreditorių interesams, taip pat daroma išvada, kad atsakovas perduodamas dokumentus ir turtą naujam įmonės vadovui, esant teismo įpareigojimui dokumentus pateikti teismui, neveikė pakankamai rūpestingai, atidžiai ir apdairiai, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina, neatliko savo pareigų, nevykdė teismo įpareigojimo, elgėsi nesąžiningai įmonės ir jos kreditorės atžvilgiu.

29. Nagrinėjamu atveju nustačius atsakovo Ž. L. neteisėtus veiksmus uždarosios akcinės bendrovės „Liutenas“ atžvilgiu (sprendimo 28 punktas) sprendžiamas klausimas dėl įmonei padarytos žalos dydžio. Tam, kad juridinio asmens vadovui būtų taikoma civilinė atsakomybė, nepakanka vien tik nustatyti, kad jis atliko neteisėtus veiksmus. Bendrovės vadovas už įstatymuose nustatytų pareigų pažeidimus atsako tada, kai jo veiksmais padaroma žala, kuri yra viena iš būtinųjų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014).
30. Ieškovė, įrodinėdama dėl atsakovo veiksmų patirtą žalą, iš esmės nurodo, kad įmonės žala – tai Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 21 d. ir 2019 m. rugpjūčio 27 d. patvirtinti uždarosios akcinės bendrovės „Liutenas“ kreditiniai reikalavimai – 255 147,48 EUR. Vadovaujantis Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-380-1092/2020 (senas bylos Nr. eB2-1039-1092/2019) nustatyta, kad uždarosios akcinės bendrovės „Liutenas“ turto įkeitimu užtikrinti reikalavimai sudaro 76 877,72 EUR, pirmos eilės kreditorių reikalavimai sudaro 7807,33 EUR, antros eilės kreditorių reikalavimai sudaro 161 239,49 EUR, tai yra iš viso 255 147, 48 EUR.
31. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad tuo atveju, kai įmonė nebegali atsiskaityti su kreditoriais ir jai iškeliama bankroto byla, patvirtinami bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai. Jeigu nepakanka bendrovės turto šiems reikalavimams patenkinti ir nustatoma, kad šio turto nepakanka dėl to, jog bendrovės valdymo organai pažeidė jiems teisės aktų ir bendrovės dokumentuose nustatytas (kartu ir fiduciarines) pareigas, tai bendrovės valdymo organai turi atlyginti bendrovei padarytą žalą, kurią sudaro nepatenkintų kreditorių reikalavimų dalis. Kreditoriams padaryta žala yra laikoma išvestine iš įmonei padarytos žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2012; 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2013). Toks žalos dydžio nustatymas gali būti taikomas tuo atveju, kai ją lemia įmonės vadovo (valdymo organų) neteisėti veiksmai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-60-687/2016).
32. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog atsakovas Ž. L. laikotarpiu nuo 2011 m. spalio 11 d. iki 2019 m. balandžio 14 d. buvo vienasmenis uždarosios akcinės bendrovės „Liutenas“ valdymo organas, akcininkas, įmonės direktorius (I e. tomas, 27–31 e. b. l.). Nustačius, kad atsakovo Ž. L. įmonės valdymo laikotarpiu buvo padaryta žala įmonei ir jos kreditoriams atsakovo neteisėtais veiksmais nevykdant įmonės vadovui keliamų pareigų, teismo įpareigojimo (sprendimo 28 punkto pagrindais), spręstina, kad atsakovui taikytina civilinė atsakomybė (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje e2A-28-464/2019). Teismas pažymi, kad įmonės vadovu nuo 2019 m. balandžio 14 d. iki bankroto bylos iškėlimo (2019 m. gegužės 24 d.), įmonės savininku buvo V. M., tačiau nagrinėjamu atveju ieškovė pateiktu ieškiniu prašo žalos atlyginimą priteisti iš atsakovo Ž. L..
33. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl aplinkybės, kad trečiasis asmuo V. M. įmonės vadovo pareigas iki bankroto bylos iškėlimo vykdė trumpiau nei vieną mėnesį, tai yra su juo sutartis dėl įmonės perleidimo buvo sudaryta priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, esant teismo įpareigojimui atsakovui pateikti dokumentus. Byloje trečiasis asmuo V, M. atsiliepimo nepateikė, dokumentai šiam asmeniui įteikti Kaliningrado srityje. Be to, sprendimo 28 punkte nustatyta, kad žala uždarajai akcinei bendrovei „Liutenas“ kilo dėl atsakovo nuosekliai atliekamų veiksmų nuo 2017 metų iki bankroto bylos iškėlimo, todėl ieškovei neįrodinėjant trečiojo asmens V. M. neteisėtų veiksmų spręstina, kad atsakovo Ž. L. veiksmai buvo žalos uždarajai akcinei bendrovei „Liutenas“ atsiradimo priežastis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015). Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovės reikalaujamas priteisti žalos atlyginimas apskaičiuotas (patvirtinti kreditiniai reikalavimai) atsakovui nevykdant uždarosios akcinės bendrovės „Liutenas“ vadovo pareigų, siekdamas tiksliai nustatyti žalos dydį patikrino civilinėje byloje Nr. eB2-380-1092/2020 (senas bylos Nr. eB2-1039-1092/2019) pateiktų kreditinių reikalavimų atsiradimo momentą (DOK-14643, DOK-15066). Patikrinus šios duomenys nustatyta, kad kreditiniai reikalavimai iš esmės pareikšti už įsiskolinimus, susidariusius 2016–2018 metais, todėl darytina išvada, kad ieškovės reikalaujamo žalos atlyginimo dydis pagal Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 21 d. ir 2019 m. rugpjūčio 27 d. nutartimis patvirtintus kreditinius reikalavimus yra tikslus, kadangi pareikšti reikalavimai patvirtinti visiškai įmonės kreditorių sąraše.
34. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuojama, kad nagrinėjamu atveju ieškovė įrodė tikslų uždarosios akcinės bendrovės „Liutenas“ patirtos žalos dydį – 255 147, 48 EUR suma, žala kildinama iš atsakovo neteisėtai atliktų veiksmų laikotarpiu nuo 2018 iki 2019 metų. Pažymėtina ir tai, kad kasacinio teismo praktikoje su vadovo neteisėtu neveikimu priežastiniu ryšiu susijusia žala yra laikomi ir po vadovui atsiradusios pareigos nevykdymo atsiradę nauji kreditorių reikalavimai ir nuo tos dienos padidėjusi dalis tų kreditorių reikalavimų, kurie atsirado iki nurodytos dienos (pvz., delspinigių forma) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327-706/2016).

35. Priežastinio ryšio samprata pateikiama CK 6.247 straipsnyje: atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pažymima, kad CK 6.247 straipsnyje įtvirtinta lankstaus priežastinio ryšio samprata. Priežastinio ryšio lankstus taikymas atitinka civilinės atsakomybės tikslą kompensuoti padarytus nuostolius, kurių atsiradimas yra susijęs su veikimu ar neveikimu, dėl kurio šie nuostoliai atsirado (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2013).
36. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad priežastinio ryšio nustatymo civilinėje byloje procesą sąlygiškai galima išskirti į du etapus. Pirmame etape conditio sine qua non (privaloma sąlyga) testu nustatomas faktinis priežastinis ryšys ir sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, tai yra nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Kitame etape nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar padariniai teisine prasme nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo (neveikimo) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-53/2010). Nustatant teisinį priežastinį ryšį reikia įvertinti neteisėtais veiksmais pažeistos teisės ar teisėto intereso prigimtį ir vertę bei pažeisto teisinio reglamentavimo apsauginį tikslą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2014). Nustačius, kad teisinę pareigą pažeidusio asmens elgesys pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, jam tenka civilinė atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014). Be to, pagal CK 6.247 straipsnį nereikalaujama, kad skolininko elgesys būtų vienintelė nuostolių atsiradimo priežastis; priežastiniam ryšiui konstatuoti pakanka įrodyti, kad skolininko elgesys yra pakankama nuostolių atsiradimo priežastis, nors ir ne vienintelė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-263/2007; 2013 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/213).
37. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovo neteisėti veiksmai, nevykdant įmonės vadovui keliamų pareigų, turėjo tiesioginę ir neigiamą įtaką įmonės kreditorių interesams. Kaip nustatyta sprendimo 34 punkte, teismas patikrinęs įmonės kreditorių reikštus reikalavimus įmonės bankroto byloje nustatė, kad įmonė su kreditoriais neatsikaitydavo nuo 2016 metų, įmonės patvirtinti kreditiniai reikalavimai iš esmės pareikšti už laikotarpį nuo 2016 iki 2018 metų. Be to, atsakovas į teismą dėl įmonės bankroto ir (ar) restruktūrizavimo nesikreipė, kaip matyti, nagrinėjamu atveju bankroto byla įmonei iškelta kreditorės iniciatyva. Šiuo aspektu pažymėtina, kad atsakovas būdamas vienasmeniu įmonės valdymo organu, jos vadovu turėjo žinoti ir žinojo, kokia yra įmonės finansinė padėtis, tai patvirtina paties atsakovo paaiškinimai įmonės bankroto byloje, todėl darytina išvada, kad atsakovo neteisėti veiksmai susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su atsiradusia žala, tai yra patvirtintais įmonės kreditiniais reikalavimais.
38. Šiuo aspektu, vertinant atliktų veiksmų priežastinį ryšį su padaryta žala, taip pat pažymėtina ir tai, kad byloje nustatytos aplinkybės taip pat įrodo atsakovo nepakankamą rūpestingumą, apdairumą vykdant uždarosios akcinės bendrovės „Liutenas“ vadovo pareigas. Kaip nurodyta sprendimo 28 punkte, atsakovas, žinodamas apie teismo įpareigojimą perduoti įmonės dokumentus, ėmėsi aktyvių veiksmų įmonės dokumentus ir turtą perduoti trečiajam asmeniui V. M., tai tik įrodo atsakovo veiksmų nesąžiningumą kreditorių atžvilgiu, neapdairumą ir nerūpestingumą ir, kaip matyti, dėl tokių atsakovo veiksmų nemokumo administratorei apsunkinta ne tik galimybė atsiskaityti su įmonės kreditoriais, bet taip pat apsunkinta ir galimybė nustatyti tikrąsias įmonės bankroto priežastis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-270/2010; 2003 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1099/2003).
39. Teismui nustačius, kad atsakovas (vadovas) atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), taigi paneigti šią prezumpciją ir įrodyti, kad nėra jo kaltės dėl atsiradusios žalos, turi atsakovas (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 dalis). Nustačius atsakovo neteisėtus veiksmus, žalos dydį ir priežastinį ryšį tarp atsakovo veiksmų ir žalos, atsakovo kaltė preziumuojama. Nagrinėjamu atveju atsakovo argumentai dėl neteisėtų veiksmų, padarytos žalos atmesti sprendimo 10–39 punktų motyvais, todėl laikoma, kad atsakovas nepaneigė kaltės prezumpcijos, todėl daroma išvada, kad ieškovė įrodė atsakovo veiksmais padarytą žalą, todėl ieškovės ieškinys tenkinamas ir ieškovei priteisiamas 255 147,48 EUR žalos atlyginimas iš atsakovo Ž. L.

40. Ieškovė pateiktu ieškiniu prašo priteisti iš atsakovo 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo teismo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
41. CK 6.210 straipsnio 1 dalis už termino praleidimą numato fiksuoto dydžio 5 procentų dydžio metines palūkanas, todėl iš atsakovo Ž. L. ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Liutenas“ priteisiamos 5 procentų dydžio metinės procesinės palūkanos nuo visos priteistos sumos (255 147,88 EUR) nuo bylos iškėlimo teisme dienos, tai yra 2019 m. spalio 7 d., iki visiško teismo sprendimo vykdymo.

42. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors pastaroji ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis). Išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, be kita ko, apima ir išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti (CPK 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
43. Nagrinėjamu atveju ieškovė pateikė rašytinius įrodymus, jog patyrė 1700 EUR advokato pagalbos išlaidų (I e. tomas, 86–88 e. b. l., 165–166 e. b. l., II e. tomas 6–13 e. b. l., III e. tomas, 114–116 e. b. l.). Atsižvelgiant į tai, jog ieškovės ieškinys tenkinamas visiškai, ieškovei iš atsakovo priteisiamos ieškovės patirtos 1700 EUR advokato pagalbos išlaidos.
44. Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Liutenas“ CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu atleista nuo žyminio mokesčio sumokėjimo. CPK 96 straipsnio 1 dalis numato, kad bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai. Bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu (CPK 79 straipsnis). Ieškovės ieškinys turi būti apmokėtas 2889 EUR žyminiu mokesčiu (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės ieškinys tenkinamas visiškai, iš atsakovo valstybei priteisiamas 2889 EUR žyminis mokestis ir 16, 45 EUR pašto išlaidos (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 92 straipsnis, 93 straipsnio 4 dalis, 96 straipsnio 1 dalis).

45. Patenkinus ieškovės ieškinį, ieškovės prašymu Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. spalio 7 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės paliekamos galioti iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CPK 150 straipsnio 3 dalis).

 Civilinė byla Nr. e2-24908-1097/2020

1. n u s t a t ė :

 Civilinė byla Nr. e2-200-212/2019

 Civilinė byla Nr. e2-719-553/2019

1. Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Niskama“ bankroto administratorė UAB „Mokumo valdymo sprendimai“ kreipėsi į teismą su prašymu pripažinti UAB ,,Niskama“ bankrotą tyčiniu.
2. Pareiškėja nurodė, kad sprendžiant iš 2015 m. laikotarpio balanso duomenų matyti, kad UAB „Niskama“ 2015 m. gruodžio 31 d. buvo faktiškai nemoki, kuomet nesugebėjo vykdyti savo piniginių prievolių ir jos įsipareigojimai viršijo daugiau kaip pusę į balansą įrašyto turto vertės. Lyginant 2015 metų laikotarpio balanso duomenis ir 2016 metų laikotarpio balanse pateiktus 2015 metų laikotarpio duomenis, matyti, kad šiuose dviejuose finansinės atskaitomybės dokumentuose duomenys nesutampa. Skiriasi turimų įsipareigojimų suma, 2015 metų laikotarpio balanse, kuris pateiktas Juridinių asmenų registrui, nurodyti įsipareigojimai yra gerokai mažesni, nei to paties laikotarpio duomenys, pateikti 2016 metų laikotarpio balanse. Taip pat akivaizdžiai skiriasi ir kiti balansuose pateikti duomenys: „per vienerius metus gautinos sumos“, „pirkėjų įsiskolinimai“, „kitos gautinos sumos“ ir kt. Šie turimi duomenys kelią pagrįstų abejonių dėl bendrovės buhalterinės apskaitos teisingumo ir pagrįstumo. Jau 2016 metų pradžioje sudarant 2015 metų laikotarpio finansinę atskaitomybę bendrovės valdymo organai turėjo spręsti klausimą dėl bendrovės bankroto kėlimo ar imtis kitų veiksmų, siekiant sumažinti bendrovės skolas savo kreditoriams ir atstatyti bendrovės mokumą. Bankroto administratorei nėra žinoma, jog bendrovės valdymo organai ar akcininkai būtų ėmęsi kokių nors veiksmų, kad būtų sumažinti turimi įsipareigojimai ir atstatytas bendrovės mokumas. UAB „Niskama“ valdymo organams buvo žinoma apie blogą bendrovės finansinę būklę jau 2016 m. balandžio 28 d. Administratorius nurodė, kad per 2016 metų laikotarpį UAB „Niskama“ turtas ženkliai sumažėjo, o turimi įsipareigojimai kreditoriams augo. 2016 m. gruodžio 31 d. UAB „Niskama“ likęs turtas buvo tik 418 641 Eur, o įsipareigojimai 1 166 992 Eur, kai 2015 m. gruodžio 31 d. UAB „Niskama“ turtas buvo 1 431 985 Eur, o įsipareigojimai 934 847 Eur. Bendrovė per 2016 metus realizavo bendrovei priklausantį turtą, kuris sumažėjo 1 013 344 Eur suma, o įsipareigojimai kreditoriams pakilo 232 145 Eur. Šie turimų balansų duomenys rodo, kad per 2016 metų laikotarpį bendrovės turtas akivaizdžiai mažėjo, o įsiskolinimai kreditoriams tik augo, dėl ko ženkliai mažėjo kreditorių galimybės bent dalinai patenkinti savo kreditorinius reikalavimus. UAB „Niskama“ dalis kreditorių pateikė kreditorinių reikalavimų už 29 347,08 Eur, kurių mokėjimo terminai suėję dar 2015 metais ir su kuriais per visą 2016 metų laikotarpį nebuvo atsiskaityta, nors jų piniginiai reikalavimai vertinant su kitais kreditoriais buvo vėliausi. UAB „Niskama“ privalėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo dar 2016 metų viduryje, kai buvo sudaryta ir Juridinių asmenų registrui pateikta 2015 metų laikotarpio finansinė atskaitomybė. UAB „Niskama“ vadovas nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovei, o toliau vykdė nuostolingą bendrovės veiklą, taip pat nesiėmė kitų veiksmų, kurie būtų atstatę bendrovės mokumą ir leidę atsiskaityti su turimais bendrovės kreditoriais, piktybiškai neatsiskaitinėjo su vėlesniais kreditoriais, kurių piniginiai reikalavimai susidarė dar 2015 metais.
3. Bankroto administratorė nustatė, kad kreditorė UAB „Vernona“ kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Niskama“. 2017 m. sausio 9 d. nutartimi Kauno apygardos teismas UAB „Niskama“ pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, kurios galiojo iki 2017 m. sausio 27 d. UAB „Niskama“ vadovas nevykdė Kauno apygardos teismo 2017 m. sausio 9 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir šiuo laikotarpiu (nuo 2017 m. sausio 9 d. iki 2017 m. sausio 27 d.) 2017 m. sausio 4 d. perleido lengvąjį automobilį KIA Sportage už 9 100 Eur A. M., nuo 2017 m. sausio 13 d. iki 2017 m. sausio 20 d. UAB „Kauno statybos trestas“ atliko mokėjimus grynaisiais pinigais už 34 000 Eur, 2017 m. sausio 24 d. bankiniais pavedimais atliko mokėjimus: UAB „Glasscon“ – 12 000 Eur, UAB „Atsiskyrėlė“ – 1 500 Eur, UAB „Pas Prancišką“ – 1 190,47 Eur, UAB „Ratida“ – 2 566,50 Eur, UAB „Lator“ – 2 000 Eur. Bankroto administratorės nuomone, bendrovės valdymo organai netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, t. y. laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.
4. Pareiškėjos teigimu, 2016 m. gruodžio 19 d. UAB „Niskama“ sudarė Reikalavimo teisės perleidimo sutartį su UAB „Helsa“, kurios pagrindu UAB „Helsa“ perėmė UAB „Pastatų ūkio priežiūra“ skolinį įsipareigojimą UAB „Niskama“ 27 575,78 Eur sumai bei šiai sumai atliko skolos įskaitymą. UAB „Niskama“ ir UAB „Pastatų ūkio priežiūra“ sudarė 2016 m. rugsėjo 16 d. ir 2016 m. rugsėjo 30 d. Subrangos darbų sutartis, kurių pagrindu UAB „Niskama“ įsipareigojo atlikti cokolio apdailos ir nuogrindos remonto darbus, statybos objektuose, adresu: Riomerio g. 4, Kaunas ir K. Baršausko g. 87, Kaunas. UAB „Niskama“ minėtų sutarčių pagrindu statybos darbų neatliko, o šiuos darbus perdavė UAB „Helsa“, atitinkamai tokiomis pačiomis darbų kainomis ir apimtimis, šį faktą patvirtina šalių pasirašytos pažymos apie atliktų darbų vertę. UAB „Helsa“ atliko darbus minėtuose statybos objektuose ir išrašė PVM sąskaitas – faktūras UAB „Niskama“, pastaroji privalėjo atsiskaityti už atliktus darbus su UAB „Helsa“, bet šalys pasirinko kitokį atsiskaitymo būdą, nei buvo nustatyta jų pasirašytose Subrangos darbų sutartyse. Šalys pakeitė atsikaitymo būdą, pasirašydamos Reikalavimo perleidimo sutartį ir jos pagrindu atlikdamos įskaitymą. Bankroto administratorės teigimu, tokie sudaryti sandoriai dėl darbų atlikimo su UAB „Helsa“ buvo ekonomiškai nenaudingi UAB „Niskama“, be to Reikalavimo perleidimo sutartimi UAB „Helsa“ sąmoningai užsitikrino apmokėjimą už atliktus darbus prieš kitus kreditorius, kuriems UAB „Niskama“ įsipareigojimai atsirado ankščiau, nei UAB „Helsa“. Reikalavimo perleidimo sandoris buvo sudarytas pažeidžiant UAB „Niskama“ kreditorių teises. Sandorio sudarymo metu bendrovė buvo faktiškai nemoki, skolinga savo kreditoriams, tačiau sudarė sandorį, kuriuo suteikė pirmenybę UAB „Helsa“. Šio sandorio šalys sudaryti neprivalėjo ir buvo nesąžiningos, nes žinojo arba turėjo žinoti, kad jis pažeidžia kitų kreditorių teises.
5. Bankroto administratorė nustatė, kad nuo 2016 m. spalio 7 d. iki 2016 m. lapkričio 11 d. T. O. iš UAB „Niskama“ kasos buvo mokami grynieji pinigai, o šių grynųjų pinigų išmokėjimai įforminti UAB „Niskama“ kasos dokumentais. UAB „Niskama“ T. O. grynaisiais pinigais dalimis sumokėjo 32 000 Eur. Grynųjų pinigų mokėjimą patvirtina 2016 m. spalio 7 d. Kasos išlaidų orderis Nr. 2, 2017 m. spalio 7 d. Pinigų priėmimo kvitas serija T Nr. 1610-1, 2016 m. spalio 14 d. Kasos išlaidų orderis Nr. 3, 2017 m. spalio 14 d. Pinigų priėmimo kvitas serija T Nr. 1610-3, 2016 m. spalio 21 d. Kasos išlaidų orderis Nr. 4, 2017 m. spalio 21 d. Pinigų priėmimo kvitas serija T Nr. 1610-4, 2016 m. spalio 28 d. Kasos išlaidų orderis Nr. 5, 2017 m. spalio 28 d. Pinigų priėmimo kvitas serija T Nr. 1610-4, 2016 m. lapkričio 4 d. Kasos išlaidų orderis Nr. 6, 2017 m. lapkričio 4 d. Pinigų priėmimo kvitas serija T Nr. 1611-1, 2016 m. lapkričio 11 d. Kasos išlaidų orderis Nr. 7, 2017 m. lapkričio 11 d. Pinigų priėmimo kvitas serija T Nr. 1611-2. Tarp perimtų iš UAB „Niskama“ valdymo organų dokumentų jokios sutarties nerasta, todėl nėra galimybės nustatyti, už kokias suteiktas paslaugas ar parduotas prekes buvo atliekami avansiniai mokėjimai ir kokiomis sąlygomis buvo teikiamos paslaugos ar perkamos prekės. Bankroto administratorės nuomone, toks sandoris galimai faktiškai neegzistavo ir buvo sudarytas tik dėl akių, siekiant panaikinti bendrovės kasoje turimas pinigines lėšas, tam kad bendrovės kreditoriai nenukreiptų išieškojimo į jas, nes UAB „Niskama“ tuo laikotarpiu faktiškai jau buvo nemoki. Administratorė, gindama bendrovės ir visų kreditorių interesus, kreipėsi su ieškiniu į Kauno apylinkės teismą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo. Atsakovas T. O. atsiliepimo į ieškinį nepateikė. Iki 2016 m. spalio mėn. UAB „Niskama“ nevykdė kasos operacijų, kurių pagrindu būtų mokama grynaisiais pinigais paslaugų ar prekių tiekėjams ir / ar gaunama grynaisiais pinigais iš paslaugų ir prekių pirkėjų. Šį faktą patvirtina 2015 metų Kasos knyga ir 2016 metų Kasos knyga. UAB „Niskama“ veiklos laikotarpiu nebuvo taikoma įprastinė praktika už suteikiamas paslaugas ar perkamas prekes per UAB „Niskama“ kasą atsiskaitinėti ir / ar gauti iš savo paslaugų ir prekių pirkėjų grynuosius pinigus, išskyrus mokėjimus atskaitingiems asmenims, išmokant jiems avansinius mokėjimus skirtus atlikti atsiskaitymus grynaisiais pinigais už įsigyjamas prekes ar/ir paslaugas. UAB „Niskama“ vadovas, žinodamas apie sunkią bendrovės finansinę būklę bei keliamus kitų kreditorių piniginius reikalavimus, sudarė ekonomiškai nuostolingą ir nenaudingą sandorį su T. O.
6. Pažymėjo, jog UAB „Niskama“ kasoje gautų grynųjų pinigų apyvarta per 2017 m. sausio mėn. sudarė 37 000 Eur. UAB „Niskama“ kasoje buvo gautos pajamos: 2017 m. sausio 4 d. pagal Kasos pajamų orderį serija NISK Nr. 16027 iš UAB „Glasscon“ – 15 900 Eur už perleistą transporto priemonę, 2017 m. sausio 26 d. pagal Kasos pajamų orderį serija NISK Nr. 16028 iš A. M. – 9 100 Eur už perleistą transporto priemonę ir 2017 m. sausio 31 d. pagal Kasos pajamų orderį serija NISK Nr. 16029 iš UAB „Eidina“ – 12 000 Eur už atliktus darbus. UAB „Niskama“, prieš pat bankroto bylos iškėlimą perleisdama nuosavybės teise valdomą turtą, t. y. transporto priemones, gautus grynuosius pinigus iš turto pirkėjų apskaitė bendrovės kasoje. Formaliai bendrovė savo kasoje turėjo apskaitomų pajamų, bet turimiems kreditoriams per 2017 m. sausio mėn. įsiskolinimų nedengė, buvo apmokėtas tik vienos kreditorės UAB „Vernona“, kuri kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Niskama“, kreditorinis reikalavimas. 2017 m. sausio 13 d. buvo išrašytas Kasos išlaidų orderis Nr. 8, kurio pagrindu sumokėta 2 139,98 Eur suma, o bankroto byla nutraukta ir 2017 m. sausio 27 d. Kasos išlaidų orderio Nr. 13 pagrindu UAB „Niskama“ vyriausiajam buhalteriui R. K. išmokėta 6 500 Eur suma, skirta sąskaitos Citadele banke papildymui. Po atsiskaitymo su UAB „Vernona“ ir grynųjų pinigų įnešimo į banko sąskaitą, likusi kasoje buvusių grynųjų pinigų suma sudarė 59 002,74 Eur. Likusi pinigų suma bendrovės kasoje praktiškai visa apimtimi buvo sumokėta grynaisiais pinigais UAB „Kauno statybos trestas“, bendra sumokėta suma 59 000 Eur. Po šių mokėjimų UAB „Niskama“ kasos likutis 2017 m. sausio 31 d. buvo tik 2,74 Eur.
7. Bankroto administratorė nurodė, kad atliekant UAB „Niskama“ kasos dokumentų už 2017 m. vasario mėn. analizę buvo nustatyta, kad 2017 m. vasario 1 d. - 2017 m. vasario 10 d. laikotarpiu UAB „Vaikystės sodyba“ grynaisiais pinigais grąžino jai suteiktą paskolą, pinigų gavimą įforminant Kasos pajamų orderiais: 2017 m. vasario 1 d. Kasos pajamų orderis serija NISK Nr. 16030 , 2017 m. vasario 3 d. Kasos pajamų orderis serija NISK Nr. 16031, 2017 m. vasario 6 d. Kasos pajamų orderis serija NISK Nr. 16032, 2017 m. vasario 8 d. Kasos pajamų orderis serija NISK Nr. 16033 , 2017 m. vasario 10 d. Kasos pajamų orderis serija NISK Nr. 16034. Bendra UAB „Vaikystės sodyba“ grąžintų ir į UAB „Niskama“ kasą įneštų grynųjų pinigų suma – 61 751,33 Eur. Siekiant nustatyti UAB „Vaikystės sodyba“ grąžintos paskolos atsiradimo faktą, buvo nustatyta, kad UAB „Niskama“ 2011 m. birželio 6 d. sudarė paskolos sutartį su UAB „Vaikystės sodyba“, minėtos paskolos sutarties pagrindu UAB „Niskama“ UAB „Vaikystės sodyba“ suteikė paskolą, kuri buvo skirta įgyvendinti projektą „Vaikų užimtumo ir kūrybos centro steigimas“ pagal 2011 m. sausio 24 d. Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonės „Parama verslo kūrimui ir plėtrai“ paramos sutarties Nr. 3VK- KK-09-1-003056-PR002 nuostatas. Šalys paskolos sutartimi sutarė, kad paskolos grąžinimo terminas iki 2021 m. birželio 30 d. Paskolos sutarties su šalių parašais tarp UAB „Niskama“ ir UAB „Vaikystės sodyba“ tarp perimtų dokumentų rasti nepavyko, todėl yra teikiama paskolos sutartis be šalių parašų, kuri buvo rasta tarp buhalterinės apskaitos dokumentų. Iš turimos paskolos sutarties ir buhalterinės pažymos už 2016 metus administratorė nustatė, kad UAB „Vaikystės sodyba“ 2017 m. sausio 1 d. likusi negrąžintos paskolos suma buvo 61 751,33 Eur. Remiantis šiais turimais duomenimis matyti, kad UAB „Vaikystės sodyba“ skubos tvarka anksčiau laiko, nei nustatyta sutartyje, grąžino likusį 61 751,33 Eur paskolos likutį. Bankroto administratorė atkreipė dėmesį į tai, kad UAB „Vaikystės sodyba“ remiantis paskolos sutarties 4.1 p. nuostatomis visą paskolos gražinimo laiką iki 2017 m. vasario 1 d. sutartimi mokėtinas sumas mokėjo į UAB „Niskama“ banko sąskaitą, tai patvirtina ir turimi bankų išrašai. Bankroto administratorei susipažinus su visa turima informacija ir rastais dokumentais kilo pagrįstų įtarimų, kad likusios dalies UAB „Vaikystės sodyba“ paskolos grąžinimas galėjo būti tik apsimestinis veiksmas, siekiant tik formaliai grąžinti skolą UAB „Niskama“ ir panaikinti visas pinigines prievoles, kylančias iš paskolos sutarties, kadangi UAB „Vaikystės sodyba“ direktorius ir vienintelis akcininkas T. U. buvo UAB „Niskama“ vienas iš darbuotojų bei akcininkas, be to žemės valdoje, esančioje Kadagių slėnio g. 57, Arlaviškiškių k., Kauno r., kurioje UAB „Vaikystės sodyba“ plėtoja savo veiklą ir valdo keletą pastatų, nuosavybės teisę į keletą pastatų turi ir UAB „Niskama“ akcininkai T. Z. ir T. U. UAB „Niskama“ suteikta paskola UAB „Vaikystės sodyba“ buvo būtent ir skirta tam, kad UAB „Vaikystės sodyba“ minėtoje žemės valdoje plėtotų savo veiklą. Bankroto administratorei sukėlė įtarimą ir iš UAB „Vaikystės sodyba“ neva už grąžintą paskolą gautų grynųjų pinigų panaudojimas, kadangi gauti grynieji pinigai nebuvo naudojami UAB „Niskama“ kreditoriniams įsiskolinimams dengti, o praktiškai visa gautų grynųjų pinigų apimtimi buvo išmokėti kaip avansiniai mokėjimai už darbus UAB „Kauno statybos trestas“.
8. Pareiškėjos nuomone, visi grynųjų pinigų išmokėjimai T. O. ir UAB „Kauno statybos trestas“ bei grynųjų pinigų gavimas iš UAB „Vaikystės sodyba“ galimai vyko tarp susijusių asmenų, kadangi UAB „Vaikystės sodyba“ direktorius T. U. buvo UAB „Niskama“ darbuotojas ir akcininkas, o žemės valdoje, kurioje UAB „Vaikystės sodyba“ valdo pastatų kompleksą, dalis pastatų priklauso UAB „Niskama“ buvusiems darbuotojams ir akcininkams T. Z. ir T. U., T. O. kuriam buvo atlikti avansiniai mokėjimai, viešai nurodomas kaip UAB „Kauno statybos trestas“ direktorius, be to UAB „Kauno statybos trestas“ viešoje erdvėje deklaruoja savo veiklos vykdymo vietą tuo pačiu adresu, kaip ir UAB „Niskama“ – Jonavos g. 62A, Kaunas. Bankroto administratorės nuomone, visi atlikti grynųjų pinigų išmokėjimo sandoriai T. O. ir UAB „Kauno statybos trestas“ yra nuostolingi ir ekonomiškai nenaudingi bendrovei, be to galimai buvo tik formalūs, siekiant paslėpti UAB „Niskama“ turimas pinigines lėšas nuo kreditorių, kurie negalėjo patenkinti bent dalies savo kreditorinių reikalavimų, kas leidžia teigti, kad yra pagrindas pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu.
9. Bankroto administratorė nustatė, kad UAB „Niskama“, jau būdama nemoki, išimtinai prieš bankroto bylos iškėlimą tenkino kai kurių atskirų kreditorių finansinius reikalavimus. Administratorė nustatė, kad 2017 m. sausio 24 d. UAB „Glasscon“ pervesta 12 000 Eur; 2017 m. sausio 24 d. UAB „Atsiskyrėlė“ pervesta 1 500 Eur; 2017 m. sausio 24 d. UAB „Pas Prancišką“ pervesta 1 190,47 Eur suma; 2017 m. sausio 24 d. UAB „Ratida“ pervesta 2 566,50 Eur; 2017 m. sausio 24 d. UAB „Lator“ pervesta 2 000 Eur. Skolų mokėjimai UAB „Niskama“ kreditoriams buvo vykdomi tuo laikotarpiu, kai pagal 2017 m. sausio 9 d. Kauno apygardos teismo nutartį buvo taikomos laikinosios apsaugos priemonės ir apribotos teisės pervesti pinigines lėšas. Administratorė nustatė, kad 2016 m. rugsėjo 29 d. UAB „Helsa“ pervesta 18 000 Eur; 2016 m. spalio 7 d. UAB „Glasscon“ pervesta 26 000 Eur; 2016 m. spalio 10 d. UAB „Helsa“ pervesta 3 083,56 Eur; 2016 m. spalio 10 d. UAB „Ratida“ pervesta 500 Eur; 2016 m. lapkričio 18 d. UAB „Glasscon“ pervesta 5 000 Eur; 2016 m. lapkričio 18 d. UAB „Ratida“ pervesta 607 Eur; 2016 m. lapkričio 18 d. UAB „Lator“ pervesta 10 000 Eur; 2016 m. gruodžio 13 d. UAB „Helsa“ pervesta 3 800 Eur; 2016 m. gruodžio 15 d. UAB „Lator“ pervesta 2 000 Eur; 2016 m. gruodžio 15 d. UAB „Helsa“ pervesta 480 Eur; 2016 m. gruodžio 16 d. atliktas mokėjimas už UAB „Enero“ 14 000 Eur sumai; 2016 m. gruodžio 16 d. UAB „Ratida“ pervesta 573,67 Eur; 2016 m. gruodžio 30 d. UAB „Helsa“ perėmė UAB „Pastatų ūkio priežiūra“ skolą 27 575,78 Eur sumai. Nurodyti mokėjimai buvo atlikti pažeidžiant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.930¹ straipsnyje numatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą. UAB „Niskama“ nurodytų mokėjimų atlikimo metu jau buvo nemoki ir neturėjo pakankamai lėšų atsiskaityti su visais kreditoriais.
10. Kreditorė UAB „Lemora“ atsiliepimu prašė pareiškėjos prašymą tenkinti. Nurodė, kad kreditorė UAB „Lemora“ sutinka su pareiškimu ir palaiko visus administratorės pareiškime išdėstytus argumentus. Teigė, kad jau pagal 2015 m. gruodžio 31 d. UAB „Niskama“ balanso duomenis įmonė faktiškai buvo nemoki ir tai įmonės valdymo organai sužinojo vėliausiai 2016 m. balandžio 28 d., kai už 2015 metus buvo sudaryti ir Juridinių asmenų registrui buvo pateikti finansinės atskaitomybės dokumentai. UAB „Niskama“ įsiskolinimas kreditorei UAB „Lemora“ susidarė pagal 2016 m. rugpjūčio 11 d. – 2016 m. gruodžio 29 d. laikotarpio PVM sąskaitas – faktūras, kurių apmokėjimo terminai suėjo atitinkamai nuo 2016 m. spalio 10 d. iki 2017 m. vasario 27 d. Tai reiškia, kad buvęs UAB „Niskama“ vadovas iš kreditorės UAB „Lemora“ pirko prekes, žinodamas, kad UAB „Niskama“ yra nemoki ir negalės atsiskaityti už prekes. Įskaitymo sandoriai ir mokėjimai (2016 m. gruodžio 19 d. įskaitymo sandoris, 2016 m. spalio 7 d. – 2016 m. lapkričio 11 d. mokėjimai T. O., 2017 m. sausio mėn. 59 000 Eur avansu sumokėta suma UAB „Kauno statybos trestas“ 2016 m. spalio - 2017 m. sausio mėn. mokėjimai kreditoriams) pažeidė kreditorės UAB „Lemora“ teises ir teisėtus interesus, nes UAB „Niskama“, turėdama pradelstą senesnę skolą kreditorei UAB „Lemora“, vykdė atsiskaitymus kreditoriams, kurių reikalavimai susidarė vėliau.
11. Suinteresuotas asmuo A. Ž. atsiliepimu prašė pareiškėjos prašymą atmesti. Pareiškėjos pamąstymai apie formalią išvadą, kad 2015 m. gruodžio 31 d. bendrovės įsipareigojimai viršijo pusę bendrovės turimo turto balansinės vertės, nenurodant kiek iš šių įsipareigojimų buvo pradelsti, nesuteikia pagrindo UAB ,,Niskama“ bankrotą pripažinti tyčiniu. 2015 ir 2016 balansų duomenys negali būti laikomi pakankamais įrodymais sprendžiant dėl įmonės nemokumo, nenustačius pradelstų įsipareigojimų ir turimo turto santykio. Pareiškėja taip pat nepateikė įrodymų, jog 2016 metų pradžioje įmonės pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės. Nesant tokių įrodymų daryti išvadą, kad 2016 metų pradžioje bendrovės valdymo organai turėjo spręsti klausimą dėl bendrovės bankroto kėlimo yra nepagrįsta. Nors pareiškėja kelia abejones dėl įmonės sudarytų sandorių su UAB „Helsa”, UAB „Pastatų ūkio priežiūra“, T. O., UAB „Glass Con“, UAB „Vaikystės sodyba“, UAB „Kauno statybos trestas” tikslingumo ar fiktyvumo, tačiau jokiu procesiniu sprendimu nėra nei vienas sandoris pripažintas fiktyviu, apsimestiniu ar negaliojančiu. Narinėjamu atveju UAB „Niskama“ sudaryti sandoriai buvo įprasta įmonės ūkinė veikla, apmokėjimai buvo atliekami už gautas medžiagas, atliktus darbus. Pareiškėjos akcentuojami UAB „Niskama“ nuostolio didėjimo ir turto mažėjimo požymiai nesudaro pagrindo išvadai, kad atliktos finansinės operacijos ir sudaryti sandoriai turėjo įtakos įmonės nemokumui susidaryti, kad, akivaizdžiai gresiant bankrotui, įmonės turtas buvo paslėptas, iššvaistytas, perleistas kitiems asmenims. Atsiskaitymai pagal sandorius buvo atliekami už gautas medžiagas, atliktus darbus, dėl to bendrovės sudarytų sandorių negalima laikyti kenkiančiais įmonės mokumui. Vien ta aplinkybė, kad T. O., kuriam buvo atlikti avansiniai mokėjimai, viešai nurodomas kaip UAB „Kauno statybos trestas“ direktorius, o UAB „Kauno statybos trestas“ viešoje erdvėje deklaruoja savo veiklos vykdymo vietą tuo pačiu adresu, kaip ir UAB „Niskama“, negali suponuoti išvados, kad šie asmenys susiję, tuo labiau tai negali būti teisiniu pagrindu UAB „Niskama“ bankrotą pripažinti tyčiniu.

12. Kauno apygardos teismas 2019 m. vasario 28 d. nutartimi pareiškėjos prašymą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu tenkino.
13. Teismas vertino, jog pateikti duomenys 2015 metų įmonės balanse ir 2016 metų įmonės balanse skiriasi, todėl jie nepagrindžia UAB „Niskama“ nemokumo 2016 metais.
14. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad UAB „Niskama“ atlikti grynųjų pinigų išmokėjimo sandoriai buvo nuostolingi ir ekonomiškai nenaudingi bendrovei, dėl ko kreditoriai negalėjo bent iš dalies patenkinti savo kreditorinių reikalavimų, pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.930¹ straipsnyje numatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą ir todėl pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 2 ir 4 punktus UAB „Niskama“ bankrotą pripažino tyčiniu.
15. Teismo konstatavo, kad Kauno apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos 2017 m. gruodžio 7 d. mokestinio patikrinimo akte nurodytos aplinkybės patvirtina, kad UAB „Niskama“ buvo netinkamai vedama buhalterinės apskaita, kadangi dalis būtiniausių bankrutavusios įmonės dokumentų nebuvo perduota nei patikrinimą atlikusiai įstaigai, nei bankroto administratorei, todėl įmonės dokumentų neišsaugojimas ir neperdavimas suponuoja tyčinio bankroto požymio pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą egzistavimą.
16. Teismas sprendė, jog nėra pagrindo išvadai, kad buvęs UAB „Niskama“ vadovas A. Ž. vengė pateikti bankroto administratorei reikalingą informaciją ar kitaip trukdė procedūroms, todėl netenkino prašymo taikyti Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 14 dalyje įmonės vadovui nustatytą teisės nuo 3 iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimą.

17. Suinteresuotas asmuo A. Ž. atskiruoju skundu prašo Kauno apygardos teismo 2019 m. vasario 28 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – atmesti prašymą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismo nurodyti mokėjimai, nors ir buvo atlikti buvo atlikti pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnyje numatytą atsiskaitymų eiliškumą, tačiau akivaizdu, kad apeliantas jais siekė tęsti bendrovės veiklą, mažino darbuotojų skaičių, pinigines lėšas bendrovės banko sąskaitoje ir kasoje naudojo atsiskaitymui su įmonės kreditoriais, įskaitant valstybę, o įmonės kreditoriai neinicijavo bankroto procedūrų. Veiksmais, pažeidusiais įstatyme įtvirtintą atsiskaitymų eilę, apeliantas siekė ne apriboti kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į įmonės turtą, bet tęsti įmonės veiklą: išmokėti atlyginimus darbuotojams ir atsiskaityti su kitais kreditoriais, nuo kurių priklausė tolesnė įmonės veikla. Apeliantas, atsiskaitydamas su nurodytais įmonės veiklos tęstinumui svarbiais kreditoriais, jiems neperleido jokio likusio ar didžiausios vertės įmonės turto, nepalikdamas galimybių atsiskaityti su ankstesniais kreditoriais, bet atliko einamuosius mokėjimus, todėl liko tikimybė, kad, įmonei tęsiant veiklą, su pastaraisiais bus atsiskaityta.
    2. UAB „Niskama“ sudaryti sandoriai buvo įprasta įmonės ūkinė veikla, apmokėjimai buvo atliekami už gautas medžiagas, atliktus darbus. Pareiškėjos akcentuojami UAB „Niskama“ nuostolio didėjimo ir turto mažėjimo požymiai, nesudaro pagrindo išvadai, kad atliktos finansinės operacijos ir sudaryti sandoriai turėjo įtakos įmonės nemokumui susidaryti, kad, akivaizdžiai gresiant bankrotui, įmonės turtas buvo paslėptas, iššvaistytas, perleistas kitiems asmenims. Atsiskaitymai pagal sandorius buvo atliekami už gautas medžiagas, atliktus darbus, dėl to bendrovės sudarytų sandorių negalima laikyti kenkiančiu įmonės mokumui. Pažymėtina, jog teismas pripažino, kad byloje pateikti duomenys nepagrindžia UAB „Niskama“ nemokumo pareiškėjos nurodytu momentu (2015 m. gruodžio 31 d.), todėl, nenustačius įmonės nemokumo susidarymo momento, vien sandorių šalių tarpusavio ryšių identifikavimas nesudaro pakankamo pagrindo nei konstatuoti sandorių neteisėtumo, nei sukeltos žalos kitiems kreditoriams masto.
    3. Neidentifikavus trūkstamų dokumentų ar duomenų, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo išvadai, jog tai trukdo nustatyti tikrąsias įmonės bankroto priežastis ir sudaro sąlygas suinteresuotiems asmenims nuslėpti sandorius, turtą ir išvengti atsakomybės. Tokia teismo išvada grindžiama prielaida, nors tyčinio bankroto kvalifikavimui jos aiškiai nepakanka. Teismas iš esmės tik apsiribojo pritarimu pareiškėjos argumentams, o identifikuodamas priežastinį ryšį, įvardijo bendro pobūdžio teismų praktikos tezes dėl tokių įmonės valdymo organų veiksmais sukeltų padarinių, to nesusiedamas su konkrečiomis šios bylos faktinėmis aplinkybėmis.
18. Pareiškėjos UAB „Niskama“ bankroto administratorė UAB „Mokumo valdymo sprendimai“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Kauno apygardos teismo 2019 m. vasario 28 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Suinteresuotas asmuo A. Ž., vadovaudamas įmonei, sudarė nuostolingus ir ekonomiškai nenaudingus sandorius, o taip pat priėmė kitus nuostolingus ir ekonomiškai nenaudingus sprendimus. Pareiškėja neaišku už ką sumokėjo T. O. net 32 000 Eur, kuriuos galėjo panaudoti, pavyzdžiui, atsiskaitymams su savo kreditoriais. Taip pat pareiškėja 2017 m. sausio ir vasario mėn. išmokėjo UAB „Kauno statybos trestas“ net 120 500 Eur sumą, tačiau už tai nieko negavo, o UAB „Kauno statybos trestas“ yra nemoki ir bankrutavusi bendrovė, iš kurios nieko atgauti neįmanoma.
    2. Šioje byloje yra neginčijamai nustatyta, kad suinteresuotas asmuo, vadovaudamas pareiškėjai, atliko eilę mokėjimų, pažeisdamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.930¹ straipsnyje įtvirtintą imperatyvią atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumo tvarką. Suinteresuotas asmuo sąmoningai pirmenybę teikė pasirinktiems kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau, tokiu būdu pažeisdamas kitų pareiškėjos kreditorių teises bei teisėtus interesus.
    3. Dalis būtiniausių pareiškėjos dokumentų nebuvo perduota nei patikrinimą atlikusiai Kauno apskrities Valstybinei mokesčių inspekcijai, nei pareiškėjos bankroto administratorei, todėl tai patvirtina, kad buvo netinkamai vedama pareiškėjos buhalterinė apskaita.
    4. Jau 2016 m. vasario 28 d. pareiškėjos pradelsti įsipareigojimai (718 518,86 Eur) viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės (1 114 828,41 Eur). Visus kitus 2016 m. mėnesius situacija nesikeitė, pareiškėjos pradelsti įsipareigojimai visada viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės, todėl darytina išvada, jog suinteresuotas asmuo pažeidė Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo.
19. Kreditorė UAB „Struktūra“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Kauno apygardos teismo 2019 m. vasario 28 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Apeliantas nepaneigė, jog vadovaudamas bendrovei sudarė nuostolingus ir ekonomiškai nenaudingus sandorius. 2016 m. per kasą be jokio pagrindo išmokėjo 32 000 Eur suma T. O., todėl tai laikytina žala kreditoriams. Taip pat 2017 m. iš bedrovės kasos buvo išmokėta UAB „Kauno statybos trestas“ net 120 500 Eur suma, šis lėšų išmokėjimas buvo nuostolingas bendrovei. Taip pat 2016 m. spalio mėnesį net 130 303,31 Eur buvo panaudoti atsiskaitymams ne su įmonės veiklos tęstinumą lemiančiais kreditoriais, bet su apelianto subjektyviai pasirinktais kreditoriais. Šios aplinkybės patvirtina, jog egzistuoja Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 2 ir 4 punktuose numatyti pagrindai pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu.
    2. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog egzistuoja ir Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytas pagrindas pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu. Dalis būtiniausių pareiškėjos dokumentų nebuvo perduota nei patikrinimą atlikusiai Kauno apskrities Valstybinei mokesčių inspekcijai, nei pareiškėjos bankroto administratorei, todėl tai patvirtina, kad buvo netinkamai vedama pareiškėjos buhalterinė apskaita. Pažymėtina, jog Kauno apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos 2017 m. gruodžio 7 d. patikrinimo aktas, kuriame nurodyta, jog mokestiniam tyrimui nėra pateikta dalis buhalterinės apskaitos dokumentų už laikotarpį nuo 2016 m. spalio 1 d. iki 2017 m. balandžio 30 d., yra įsiteisėjęs ir nenuginčytas.

20. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).
21. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria bendrovės bankrotas pripažintas tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
22. Byloje nustatyta, kad UAB „Niskama“ vadovu A. Ž. buvo nuo 2015 m. lapkričio 3 d. iki bankroto bylos bendrovei iškėlimo. UAB „Niskama“ bankroto byla iškelta Kauno apygardos teismo 2017 m. kovo 27 d. nutartimi. Kauno apygardos teismas, iš dalies tenkindamas bankroto administratorės pareiškimą, 2019 m. vasario 28 d. nutartimi UAB „Niskama“ bankrotą pripažino tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2, 4 ir 5 punktuose nustatytais pagrindais. Apeliantas su šia pirmosios instancijos teismo nutartimi nesutinka, atskirąjį skundą motyvuodamas tuo, kad atsiskaitymais, pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnyje numatytą atsiskaitymų eiliškumą, siekė ne apriboti kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į įmonės turtą, bet tęsti įmonės veiklą, UAB „Niskama“ sudaryti sandoriai buvo įprasta įmonės ūkinė veikla, o neidentifikavus trūkstamų dokumentų ar duomenų, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo išvadai, jog tai trukdo nustatyti tikrąsias įmonės bankroto priežastis ir sudaro sąlygas nuslėpti sandorius, turtą bei išvengti atsakomybės.

23. ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, esant ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems požymiams, gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu. Tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalis).
24. Kasacinio teismo praktikoje, analizuojant tyčinio bankroto institutą, išaiškinta, kad, sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 28 punktas; 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018, 18 punktas, 2018 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-337-219/2018, 18 punktas).
25. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki tapusi įmonė nebegali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau pabloginta. Todėl net jei įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokios įmonės turtinę padėtį gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 29 punktas, 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018, 19 punktas, 2018 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-337-219/2018, 18 punktas).
26. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu (žr. šios nutarties 15 punktas).Jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 31 punktas, 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018, 20 punktas).
27. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamam klausimui aktualų teisinį reglamentavimą bei aptartą teismų praktiką, sprendžia, kad apelianto atskirojo skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl BUAB ,,Niskama“ tyčinio bankroto požymių. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad bendrovės bankroto pripažinimas tyčiniu sukelia itin reikšmingas teisines pasekmes asmenims, pripažintiems atsakingais už tyčinį bankrotą (ĮBĮ 20 straipsnio 6-8 dalys), todėl bankrotas turėtų būti pripažįstamas tyčiniu tik tuo atveju, jei teismui nelieka pagrįstų abejonių, kad bendrovės bankrotą lėmė tyčiniai jos valdymo organų veiksmai, kuriais buvo sukeltas įmonės nemokumas ar iš esmės pabloginta nemokios bendrovės turtinė padėtis (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-984-823/2018, 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1636-553/2018).

28. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punktu numatyta, jog teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai. Pagal kasacinio teismo išaiškinimą tyčiniu bankrotu pripažintini tik veiksmai, kuriais iš esmės pabloginama įmonės padėtis, nemokios įmonės atveju šis esminis pabloginimas reiškia reikšmingos turto dalies iš įmonės išėmimą, kai dėl tokių veiksmų žymiai pasikeičia daugumos kreditorių galimybės gauti savo reikalavimų patenkinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-324-915/2017). Taigi, tyčinio bankroto nustatymui privalomi ne tik objektyvūs, įstatyme numatyti tyčinio įmonės bankroto pagrindai, bet ir valinis, sąmoningas bendrovės vadovo ir / ar dalyvių siekis pabloginti bendrovės finansinę padėtį (iki ir / ar po tapimo nemokia).
29. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad: 2016 m. gruodžio 19 d. UAB „Niskama“ su UAB „Helsa“ sudarė Reikalavimo perleidimo sutartį, kurios pagrindu UAB „Helsa“ perėmė UAB „Pastatų ūkio priežiūra“ skolinį 27 575,78 Eur įsipareigojimą UAB „Niskama“, ir kad šiai sumai buvo atliktas įskaitymas; laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 7 d. iki 2016 m. lapkričio 11 d. UAB „Niskama“ T. O. išmokėjo 32 000 Eur; 2017 m. sausio – vasario mėnesiais UAB „Kauno statybos trestas“ išmokėjo 120 500 Eur; laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 29 d. iki 2016 m. gruodžio 16 d. tenkino pasirinktinų kreditorių reikalavimus, bendrai išmokėdama 83 470,56 Eur sumą, o prieš pat bankroto bylos iškėlimą tokiomis pat sąlygomis – 19 256,97 Eur sumą, sprendė, kad šios aplinkybės sudaro pagrindą bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 ir 4 punktus. Nors apeliantas su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka, apeliacinės instancijos teismas priešingai išvadai pagrindo nenustatė.
30. Siekiant įvertinti išvardintų sandorių ekonominį naudingumą /nenaudingumą ir jų įtaką įmonės mokumui, visų pirma būtina ištirti ir įvertinti jų sudarymo metu buvusią bendrovės finansinę padėtį, todėl pagal apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos ribas aktualus ir tirtinas laikotarpis nuo 2016 m. rugsėjo 29 d. iki bankroto bylos iškėlimo. Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad 2015 ir 2016 m. bendrovės balansų duomenys nėra pakankami įrodymai įmonės nemokumui nustatyti, nes nėra pateikti duomenys dėl pradelstų įsipareigojimų ir turimo turto santykio, su tokia teismo pozicija apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Kaip matyti iš byloje esančio UAB „Niskama“ atsiliepimo į ieškinį dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo priedo „UAB „Niskama“ kreditoriai“, teismui buvo pateikti kreditorių sąrašai, nurodant įsiskolinimų mokėjimo terminus ir sumas. Taigi, pačios UAB „Niskama“ pateiktais duomenimis nustatyta, kad bendrovės pradelsti įsipareigojimai kreditoriams ginčui aktualiu laikotarpiu siekė 800 000 Eur. Tokias aplinkybes atskirajame skunde pripažįsta ir apeliantas, nurodydamas, kad 2016 m. sausio 31 d. pradelsti įsipareigojimai sudarė 724 848,21 Eur sumą, kuri 2016 metais nuolat kito, tai mažėdama, tai didėdama. Byloje nėra ginčo, kad bendrovės turtas 2015 m. gruodžio 31 d. duomenimis siekė 1 431 985 Eur, ilgalaikį turtą sudarė 212 305 Eur vertės materialusis turtas, trumpalaikį 1 219 677 Eur vertės turtą sudarė: atsargos (344 245 Eur), per vienerius metus gautinos sumos (648 447 Eur), pinigai ir pinigų ekvivalentai (226 985 Eur). UAB „Niskama“ 2016 m. gruodžio 31 d. balanso duomenimis, bendrovė turėjo 418 641 Eur vertės turtą, ilgalaikį turtą sudarė 166 000 Eur vertės materialusis turtas, o 252 260 Eur trumpalaikį turtą: atsargos (27 747 Eur), per vienerius metus gautinos sumos (193 855 Eur) bei pinigai ir pinigų ekvivalentai (30 658 Eur).
31. Kauno apygardos teismas 2017 m. kovo 27 d. nutartimi, kuria UAB „Niskama“ buvo iškelta bankroto byla (bylos Nr. eB2-1719-153/2017), nustatė, kad pagal byloje pateikto paskutinio bendrovės balanso, sudaryto 2017 m. vasario 10 d., duomenis, jos turimo turto vertė siekia 370 695 Eur, kurį sudaro ilgalaikis turtas 159 535 Eur, kuris atitinka atsakovės UAB „Niskama“ vadovo pateikto ilgalaikio turto sąrašo likutinę vertę, ir trumpalaikis turtas 211 160 Eur, iš jo debitoriniai įsipareigojimai - 208 165,07 Eur. 2017 m. vasario 10 d. įmonės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 1 161 473 Eur, iš kurių per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 1 113 481 Eur, po vienerių metų mokėtinos sumos ir ilgalaikiai įsipareigojimai – 47 992 Eur, o pradelsti įsipareigojimai kreditoriams 2017 m. vasario 10 d. sudarė 1 104 824,56 Eur.
32. Šios nutarties 30 ir 31 punktuose išdėstytos aplinkybės akivaizdžiai patvirtina, kad nuo 2016 m. pradžios iki bankroto bylos UAB „Niskama“ iškėlimo bendrovės turtas sumažėjo daugiau nei milijonu eurų, o pradelsti įsipareigojimai nuo apelianto atskirajame skunde nurodytos 724 848,21 Eur sumos (būklė 2016 m. sausio 31 d.) išaugo iki 1 104 824,56 Eur (būklė 2017 m. vasario 10 d.). Net ir vadovaujantis tik paties apelianto pateiktais duomenimis, jog 2016 m. sausio 31 d. UAB „Niskama“ turėjo turto už 1 462 233,93 Eur, o pradelsti įsipareigojimai siekė 724 848,21 Eur, yra pagrindas išvadai, kad bendrovė jau 2016 m. pradžioje buvo nemokumo būsenoje. Šiuo atveju ypač reikšminga aplinkybė, kad pateiktų balansų duomenimis bendrovės turto didžiąją dalį sudarė trumpalaikis turtas, o jo didžiąją dalį – gautinos sumos. Tokio turto realumas visada yra abejotinas, nes praktikoje skolų susigrąžinimas visa apimtimi neretai yra pakankamai komplikuotas. Be to, trumpalaikis turtas dėl savo pobūdžio gali keistis, todėl UAB „Niskama“ vadovas neturėjo pagrindo tikėtis, kad esamas turtas gali patikimai garantuoti kreditorinių reikalavimų užtikrinimą.
33. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad nuo 2016 m. spalio 7 d. iki 2016 m. lapkričio 11 d. T. O. iš UAB „Niskama“ kasos grynaisiais pinigais dalimis buvo išmokėta 32 000 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodant „Avansinis mokėjimas pagal sutartį Nr. 16/1“. Tarp perimtų iš UAB „Niskama“ valdymo organų dokumentų bankroto administratorė minėtos sutarties nerado, todėl negalėjo nustatyti už kokias suteiktas paslaugas ar parduotas prekes buvo atliekami avansiniai mokėjimai ir kokiomis sąlygomis buvo teikiamos paslaugos ar perkamos prekės. Taip pat nustatyta, kad 2017 m. sausio mėn. UAB „Niskama“ grynaisiais pinigais UAB „Kauno statybos trestas“ sumokėjo 59 000 Eur, o vasario mėn. – 64 500 Eur. Šių pinigų kasos išlaidų orderiuose, kaip išmokamų sumų pagrindas yra nurodytas „Avansinis mokėjimas pagal preliminarią sutartį“. Administratorė kasos išlaidų orderiuose nurodomos preliminarios sutarties, tarp perimtų UAB „Niskama“ dokumentų nerado, todėl neturėjo galimybės nustatyti tokių mokėjimų pagrįstumo. Į bylą yra pateikta 2016 m. lapkričio 16 d. rangos darbų sutartis, sudaryta tarp UAB „Kauno statybos trestas“ (rangovo) ir UAB „Niskama“ (subrangovo), pagal kurią subrangovas įsipareigojo atlikti darbus objekte – keturių vienbučių namų statybos darbus Valdemaro g. 19, Kaunas, tačiau pateikti finansiniai dokumentai patvirtina, kad pinigus UAB „Kauno statybos trestui“ mokėjo UAB „Niskama“, nors pastaroji buvo minėtų pastatų statytoja. Apeliantas nepateikė jokių reikšmingų nurodytus mokėjimus pateisinančių argumentų bei įrodymų, kaip ir įrodymų, jog šie mokėjimai buvo atlikti išskirtinai tam, kad būtų užtikrintas bendrovės veiklos tęstinumas.
34. Įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes ir įmonės finansinės situacijos kitimą, apeliacinės instancijos teismas, sprendžia, jog aptarti bendrovės 2016 – 2017 metais sudaryti sandoriai yra nuostolingi, ekonomiškai nenaudingi ir iš esmės pabloginę įmonės finansinę padėtį. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė sąmoningus bei kryptingus bendrovės vadovo veiksmus, kuriais pabloginta bendrovės finansinė padėtis, todėl tai sudaro pagrindą konstatuoti tyčinius suinteresuoto asmens – bendrovės vadovo, veiksmus. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad yra pagrindas bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu.

35. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktą įmonės bankrotas preziumuojamas tyčiniu, jei įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal CK 6.930¹ straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto.
36. Tyčinis bankrotas dėl ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos pažeidimo teismo gali būti konstatuotas, jei būtų nustatyta, kad, įmonės valdymo organui nesikreipiant dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, jos kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal CK 6.930¹ straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Taigi, ĮBĮ nuostatos tyčinį bankrotą sieja ne vien su formaliu CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtinto atsiskaitymų eiliškumo pažeidimu, bet su sąmoninga bendrovės valdymo organų veikla, siekiant išvengti atsiskaitymo su visais ar dalimi bendrovės kreditorių.
37. Kasacinio teismo išaiškinta, jog tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Įmonei iki tyčinių veiksmų atlikimo jau esant nemokiai, tokios įmonės padėties pabloginimas gali pasireikšti kaip vengimas atsiskaityti su bendrovės kreditoriais ĮBĮ numatyta tvarka ir schemų, kurios užtikrina, kad dar likęs nemokios įmonės turtas bus paskirstytas apeinant bankroto procedūroje numatytą tvarką, įgyvendinimas. Kadangi pagal kasacinio teismo išaiškinimą tyčiniu bankrotu pripažintini tik veiksmai, kuriais iš esmės pabloginama įmonės padėtis, nemokios įmonės atveju šis esminis pabloginimas reiškia reikšmingos turto dalies iš įmonės išėmimą, kai dėl tokių veiksmų žymiai pasikeičia daugumos kreditorių galimybės gauti savo reikalavimų patenkinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).
38. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad UAB „Niskama“ ir UAB „Pastatų ūkio priežiūra“ 2016 m. rugsėjo 16 d. ir 2016 m. rugsėjo 30 d. sudarė Subrangos darbų sutartis, kurių pagrindu UAB „Niskama“ įsipareigojo atlikti cokolio apdailos ir nuogrindos remonto darbus, statybos objektuose, adresu: Riomerio g. 4, Kaunas ir K. Baršausko g. 87, Kaunas. UAB „Niskama“ minėtų sutarčių pagrindu statybos darbų neatliko, o šiuos darbus perdavė UAB „Helsa“, atitinkamai tokiomis pačiomis darbų kainomis ir apimtimis, šį faktą patvirtina šalių pasirašytos pažymos apie atliktų darbų vertę. UAB „Helsa“ atliko darbus minėtuose statybos objektuose ir išrašė PVM sąskaitas – faktūras UAB „Niskama“, pastaroji privalėjo atsiskaityti už atliktus darbus su UAB „Helsa“, bet šalys pasirinko kitokį atsiskaitymo būdą, nei buvo nustatyta jų pasirašytose Subrangos darbų sutartyse. 2016 m. gruodžio 19 d. UAB „Niskama“ su UAB „Helsa“ sudarė Reikalavimo perleidimo sutartį, kurios pagrindu UAB „Helsa“ perėmė UAB Pastatų ūkio priežiūra“ skolinį įsipareigojimą UAB „Niskama“ 27 575,78 Eur sumai bei šiai sumai atliko skolos įskaitymą. Tokiu būdu, UAB „Helsa“ užsitikrino apmokėjimą už atliktus darbus prieš kitus kreditorius, kuriems UAB „Niskama“ įsipareigojimai atsirado ankščiau, nei UAB „Helsa“. Reikalavimo perleidimo sandoris buvo sudarytas pažeidžiant UAB „Niskama“ kreditorių teises, kadangi UAB „Niskama“ būdama nemoki sudarė sandorį, kuriuo suteikė pirmenybę UAB „Helsa“. Kaip jau minėta, UAB „Niskama“ 2017 m. sausio – vasario mėn. UAB „Kauno statybos trestas“ išmokėjo bendrą 120 500 Eur sumą. Taip pat nustatyta, jog UAB „Niskama“ išimtinai prieš bankroto bylos iškėlimą tenkino kai kurių atskirų kreditorių kreditorinius reikalavimus: 2017 m. sausio 24 d. UAB „Glasscon“ pervesta 12 000 Eur; 2017 m. sausio 24 d. UAB „Atsiskyrėlė“ pervesta 1 500 Eur; 2017 m. sausio 24 d. UAB „Pas Prancišką“ pervesta 1 190,47 Eur suma; 2017 m. sausio 24 d. UAB „Ratida“ pervesta 2 566,50 Eur; 2017 m. sausio 24 d. UAB „Lator“ pervesta 2 000 Eur. Be to, 2016 m. rugsėjo 29 d. UAB „Helsa“ pervesta 18 000 Eur; 2016 m. spalio 7 d. UAB „Glasscon“ pervesta 26 000 Eur; 2016 m. spalio 10 d. UAB „Helsa“ pervesta 3 083,56 Eur; 2016 m. spalio 10 d. UAB „Ratida“ pervesta 500 Eur; 2016 m. lapkričio 18 d. UAB „Glasscon“ pervesta 5 000 Eur; 2016 m. lapkričio 18 d. UAB „Ratida“ pervesta 607 Eur; 2016 m. lapkričio 18 d. UAB „Lator“ pervesta 10 000 Eur; 2016 m. gruodžio 13 d. UAB „Helsa“ pervesta 3 800 Eur; 2016 m. gruodžio 15 d. UAB „Lator“ pervesta 2 000 Eur; 2016 m. gruodžio 15 d. UAB „Helsa“ pervesta 480 Eur; 2016 m. gruodžio 16 d. atliktas mokėjimas už UAB „Enero“ 14 000 Eur sumai. Tuo metu UAB „Niskama“ turėjo ir kitų kreditorių: UAB „Mimeta“ 2016 m. lapkričio 18 d. buvo skolinga 27 163,68 Eur, UAB „Kesko Senukai Lithuania“ 2017 m. sausio 24 d. buvo skolinga 6 350,85 Eur, UAB „Statybų kodas“ 2016 m. vasario 10 d. buvo skolinga 108 000 Eur, UAB Struktūra 2016 m. birželio 1 Skaityti plačiau

 Civilinė byla Nr. e2A-396-236/2019

1. Ginčo esmė

1. Ieškovės BUAB „Mono Status“ bankroto administratorius kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui J. K., prašydamas priteisti iš atsakovo J. K. ieškovei BUAB ,,Mono Status“ 557 321,94 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovės BUAB „Mono Status“ bankroto administratorius procesiniuose dokumentuose nurodė, kad BUAB „Mono Status“ įsteigta 2008-04-02, bendrovės pagrindinė veikla – statybos darbai, bendrovės vienintelis akcininkas yra J. K., kuris praktiškai nuo pat bendrovės įsteigimo iki bankroto bylos iškėlimo ėjo ir bendrovės vadovo pareigas.

3. Ieškovės BUAB „Mono Status“ bankroto administratorius pažymėjo, kad bendrovei Kauno apygardos teismas 2017-07-10 nutartimi iškėlė bankroto bylą, nutartis įsiteisėjo 2017-08-24. Teismas, iškeldamas bankroto bylą, nustatė, kad bendrovės turtas yra ne didesnės nei 743 999 Eur vertės, pradelsti įsipareigojimai (661 327,91 Eur) viršija pusę į balansą įrašyto turto vertės, todėl sprendė, kad bendrovė nemoki, negalės įvykdyti įsipareigojimų. Bankroto administratorius, išanalizavęs atsakovo perduotus bendrovės dokumentus, nustatė, kad 2016 metų pabaigoje – 2017 metų pradžioje bendrovės kasoje buvo 493 494,96 Eur. Tačiau jau 2017-01-02 visą šią sumą, kaip avansą ūkio išlaidoms, sau išsimokėjo bendrovės vadovas, t. y. atsakovas. Pagal bendrovės sąskaitų aktyvumo ataskaitą bendrovės vadovas (atsakovas) 2017-01-18 gavo avansą ūkio išlaidoms 497 808,89 Eur ir tą pačią dieną ją grąžino. Analogiško pobūdžio ūkinės operacijos buvo atliekamos iki 2017-07-27. Paskaičiavus ir palyginus bendrovės vadovo 2017 metais iš bendrovės kasos išimtų ir į ją įneštų pinigų operacijas, matyti, jog 2017-08-31 kasoje liko 30,43 Eur, o bendrovės vadovui ūkio išlaidoms iš kasos paimtų pinigų likutis yra 557 321,94 Eur, kurių atsakovas bendrovei negrąžino, nepateikė buhalterinių dokumentų, kurie pagrįstų šios sumos panaudojimą bendrovės naudai ir interesams.

4. Ieškovės BUAB „Mono Status“ bankroto administratoriaus teigimu, visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, o už apskaitos organizavimą atsako ūkio subjekto vadovas, t. y. atsakovas. Kadangi bankroto administratoriui nepavyko rasti jokių dokumentų, kurie patvirtintų, jog atsakovas 557 321,94 Eur grąžino ieškovei arba panaudojo bendrovės interesams, bankroto administratorius darė išvadą, kad atsakovas 557 321,94 Eur sumą pasisavino ir taip padarė bendrovei žalą, nes šia suma sumažino bendrovės turto, iš kurio būtų galima patenkinti kreditorių finansinius reikalavimus, masę. Be to, atsakovui atliekant aukščiau nurodytus veiksmus, ieškovė buvo faktiškai nemoki ir neturėjo pakankamai turto atsiskaityti su savo kreditoriais, atotrūkis tarp jos įsiskolinimų ir turto nuolat didėjo.

5. Ieškovės BUAB „Mono Status“ bankroto administratorius pažymėjo, kad ieškiniu siekiama atstatyti BUAB „Mono Status“ mokumą – grąžinti įmonę į finansinę padėtį, buvusią iki ginčijamų sandorių sudarymo, ir tokiu būdu apginti kreditorių interesus.

6. Atsakovas J. K. procesiniuose dokumentuose prašė ieškinį atmesti. Pažymėjo, kad 2017-07-27 kasos išlaidų orderyje Nr. 008 nurodytos 557 321,94 Eur pinigų sumos įmonės kasoje nebuvo, todėl ieškovės reikalaujama pinigų suma negalėjo būti išvaistyta ar pasisavinta.

7. Atsakovo teigimu, jis neteisėtų veiksmų neatliko, ieškovei žalos nepadarė, įmonės valdymo organų narių fiduciarinių pareigų (lojalumo, sąžiningumo, protingumo ir kt.) nepažeidė, taip pat nėra akivaizdaus protingos ūkinės komercinės rizikos peržengimo, aiškaus aplaidumo arba suteiktų įgaliojimų viršijimo. Reikalaujama priteisti pinigu suma buvo išmokėta darbuotojams, todėl jis veikė įmonės interesais. Neįrodyta žala ir priežastinis ryšys.

8. Atsakovas J. K. pažymėjo, kad 2016-12-31 ieškovės kasoje susidarė 493 494,96 Eur likutis, nes 2016 metais ieškovės buhalterinėje apskaitoje buvo įformintas pinigų gražinimas iš J. K., kaip atskaitingo asmens, o 2017-01-02 vėl ši suma išimta ir išduota J. K., tačiau faktiškai šių pinigų J. K. neturėjo. Minėta suma buvo panaudota ieškovės darbuotojų neapskaitytam darbo užmokesčiui išmokėti: darbuotojams dalis darbo užmokesčio, t. y. apskaitytas darbo užmokestis, buvo mokamas bankiniais pavedimais, o kita dalis darbo užmokesčio (neapskaitytas darbo užmokestis) buvo mokamas grynaisiais pinigais. 557 321,94 Eur suma ieškovės buhalterinėje apskaitoje susidarė, siekiant nuslėpti ieškovės darbuotojams išmokėtą neapskaitytą darbo užmokestį, nes tokios sumos nei ieškovės kasoje, nei pas atsakovą, kaip atskaitingą asmenį, nebuvo ir negalėjo būti, todėl kasos išlaidų orderis Nr. 008 neatspindi finansinės operacijos turinio. Šį kasos išlaidų orderį atsakovas išrašė prieš bankroto bylos iškėlimą klaidingai manydamas, neturėdamas kompetencijos ir buhalterinių žinių, jog tokiu būdu kasoje bus panaikintas neegzistuojantis pinigų likutis.

9. Atsakovas nurodė, kad minėtame kasos išlaidų orderyje nėra buhalterės parašo, kas dar kartą patvirtina, jog atsakovas išrašė nepagrįstą ir jokių finansinių operacijų nepatvirtinantį dokumentą.

10. Atsakovo teigimu, atsakovo pasirinktas įmonės modelis mokėti darbo užmokestį į rankas ir neapskaityti galbūt tam tikra prasme buvo neteisėtas (gali būti vertinamas baudžiamąja ar mokestine prasme), bet jis nesukėlė jokios žalos įmonei ir jos kreditoriams, nes 552 321,94 Eur suma nedingo, tokios sumos kasoje 2017 m. liepos mėnesį nebuvo, t. y. civilinės atsakomybės prasme neteisėto veiksmo nėra arba jis buvo toks, kad nesukėlė žalos.

2. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

11. Kauno apygardos teismas 2018-08-29 sprendimu nusprendė ieškinį tenkinti visiškai, priteisti ieškovei BUAB „Mono Status“ iš atsakovo J. K. 557 321,94 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018-02-02) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 1 210 Eur už advokato teisinę pagalbą, priteisti iš atsakovo J. K. valstybei 5 155 Eur žyminį mokestį ir 3,45 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidas, iš viso 5 158,45 Eur.

12. Teismas nustatė, kad UAB „Mono Status“ įsteigta 2008-04-02, įmonės steigėjas bei vienintelis akcininkas yra J. K., kuris laikotarpiais nuo 2008-04-02 iki 2009-04-20, nuo 2009-06-23 iki 2014-02-04 ir nuo 2014-05-19 iki įmonei buvo iškelta bankroto byla ėjo šios bendrovės vadovo (direktoriaus) pareigas. Kauno apygardos teismas 2017-07-10 nutartimi iškėlė bendrovei bankroto bylą, nutartis įsiteisėjo 2017-08-24. Iš ieškovės 2016 metų finansinės atskaitomybės dokumentų matyti, kad 2016-12-31 ieškovės kasoje buvo 493 494,96 Eur suma, 2017-01-02 kasos išlaidų orderis patvirtina, kad iš ieškovės kasos visa 493 494,96 Eur suma buvo išimta ir išduota atsakovui. Tuo metu ieškovė turėjo ne mažiau kaip 487 582,83 Eur pradelstų įsipareigojimų kreditoriams. 2017-01-18 – 2017-07-27 kasos pajamų ir išlaidų orderiai patvirtina atsakovo atliktas finansines operacijas, kurių metu buvo disponuojama ieškovės kasoje buvusiomis piniginėmis lėšomis. Pateikto bendrovės balanso, sąskaitų aktyvumo ataskaitų, kasos knygos duomenimis, 2017-08-24 kasoje liko atsakovo grąžintų 30,43 Eur, jam iš kasos 2017-07-27 ūkio išlaidoms išduotų pinigų negrąžintas likutis yra 557 321,94 Eur (557 552,37 – 30,43 – 200 Eur 2017-08-04 panaudotų darbo užmokesčio išmokėjimui).

13. Teismas nurodė, kad, ieškovės teigimu, 557 321,94 Eur suma ieškovei nėra grąžinta, nėra pateikta jokių dokumentų, kurie pagrįstų šios sumos panaudojimą ieškovės naudai ir interesams, todėl prašo šią sumą priteisti iš atsakovo (bendrovės vadovo) kaip bendrovei padarytą žalą CK 2.87, 6.246–6.249, 6.263 straipsniuose numatytais pagrindais.

14. Teismas nustatė, kad 2017-07-27 kasos išlaidų orderiu atsakovui ūkio išlaidoms išduota 557 552,37 Eur, tačiau atsakovas 2017-08-24 grąžino tik 30,43 Eur. Iš administratorei perduotų dokumentų matyti, kad 200 Eur 2017-08-04 panaudoti darbo užmokesčio išmokėjimui, negrąžinta 557 321,94 Eur, nepateikti jų panaudojimą patvirtinantys dokumentai. Atsakovas ieškovės nurodytos sumos neginčijo, tik aiškino, kad kasoje tokios pinigų sumos niekada nebuvo, visa ieškovės nurodyta suma susidarė per eilę metų (nuo 2014 metų) mokant darbuotojams neapskaitytus atlyginimus. Atsakovas pripažino, kad orderius išrašydavo ir pasirašydavo jis, buhalterė orderių nepasirašydavo, nes, kaip aiškino atsakovas, nedalyvavo nei pinigų įnešime į kasą, nei jų išdavime atsakovui. Atsakovo teigimu, jis pinigų neišvaistė, nepasisavino, tik, siekdamas išvengti bankroto, norėjo išlaikyti darbuotojus, todėl jiems mokėjo dalį neapskaityto atlyginimo.

15. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas, ar teisėti buvo atsakovo veiksmai paimant iš bendrovės grynus pinigus ir juos panaudojant atsakovo nurodytu būdu, ar šiais veiksmais bendrovei yra padaryta žala. Todėl taikant įrodymų vertinimo taisykles yra svarbios CPK 177 straipsnio nuostatos, apibrėžiančios įrodinėjimo priemonių leistinumą (CK 2.74 straipsnio 3 dalis, Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 4, 9, 10 straipsniai).

16. Teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovo teiginius, kad jis orderius išrašydavo, nes neturėjo pakankamai buhalterinių žinių.

17. Teismas pažymėjo, kad Buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – ir BAĮ) 4 straipsnyje nurodyta, kad ūkio subjektai apskaitą privalo tvarkyti taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama, laiku pateikiama, išsami bei naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams. Pagal šio įstatymo 6 straipsnio 5 dalį grynieji pinigai yra priimami, išmokami, apskaitomi bei laikomi pagal Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos nustatytą tvarką. Šis įstatymas nustato, kad ūkio subjekto vadovas atsako už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus (BAĮ 9, 19, 21 straipsniai). Sutinkamai su CK 2.82 straipsnio 3 dalimi bei 2.4 straipsnio 3 dalimi, juridinių asmenų valdymo organas be kitų įstatymu reglamentuotų pareigų atsako už finansinės atskaitomybės sudarymą, juridinio asmens veiklos organizavimą, privalo taip tvarkyti turtą ir visa kita, kas susiję su jo verslu ar profesine veikla, taip pat saugoti dokumentus ir kitą informaciją apie savo turtą, verslą ar profesinę veiklą, kad kiekvienas turintis teisinį interesą asmuo bet kada galėtų gauti visapusišką informaciją apie to asmens turtines teises ir pareigas. Darbo užmokesčio apskaičiavimo, mokėjimo bei šių operacijų apskaitymo tvarka įstatyme taip pat yra griežtai reglamentuota (Darbo kodeksas, Darbo sutarties įstatymas, Socialinio draudimo įstatymas).
18. Teismas nurodė, kad griežtas minėtų įstatymų reikalavimų laikymasis yra reikšmingas ir viešajam interesui, nes tokiu būdu užtikrinamas veiklos skaidrumas, užkertamas kelias tarpusavio atsiskaitymams neteisėtai išvengiant privalomų mokėjimų (atsiskaitymas už darbą ,,vokeliais“, pajamų slėpimas ir kt.).

19. Teismas sprendė, kad atsakovas turėjo žinoti paminėtus imperatyvius įstatymų reikalavimus, privalėjo juos vykdyti ir tinkamai įforminti finansines operacijas. Be to, atsakovas pripažino, jog, išmokėdamas neapskaitytus atlyginimus, pažeidė įstatymo reikalavimus.

20. Teismas nurodė, kad atsakovas, siekdamas pagrįsti savo teiginius (kad buvo mokamas neapskaitytas atlyginimas), su 2018-05-16 rašytiniais paaiškinimais pateikė jo paties sudarytas lenteles, darbuotojų sąrašą, 2018-06-06 pateikė patikslintų deklaracijų (Metinės A klasės išmokų, nuo jų išskaičiuoto ir sumokėto pajamų mokesčio deklaracija), pildytų 2017-06-19, 2017-06-20, paties atsakovo sudarytų atlyginimų žiniaraščių kopijas, kitų įrodymų neteikė.

21. Dėl to teismas sprendė, kad atsakovo pateikti įrodymai nėra pakankami jo teiginiams pagrįsti. Atsakovas tokių dokumentų neperdavė bankroto administratorei, nors, kaip galima spręsti pagal sudarymo datas, juos turėjo. Teismo vertinimu, atkreiptinas dėmesys į atsakovo paaiškinimą, kad darbuotojų parašai yra surinkti prieš bankroto bylos iškėlimą, kai į bylą pateikti 2014, 2015, 2016 metų žiniaraščiai. Dalies parašų iš viso nėra. Teismas darė išvadą, kad iš pateiktų patikslintų deklaracijų taip pat negalima spręsti apie apmokestintas sumas, nepateiktos pradinės deklaracijos.

22. Teismas pažymėjo, kad neteisėtai pinigai darbuotojams buvo mokami ne bendrovės interesams tenkinti, bet darbuotojų interesams tenkinti, kadangi bendrovei buvo iškelta bankroto byla, nors, atsakovo teigimu, mokėdamas neapskaitytus atlyginimus, siekė išlaikyti darbuotojus, kad įmonei nebūtų iškelta bankroto byla.

23. Teismas sprendė, kad atsakovas nenurodė priežasčių, kurios pagrįstų būtinybę atsiskaityti su darbuotojais grynais neapskaitytais pinigais, atsakovas padarė tai savo iniciatyva, kadangi įmonės veiklą organizuoja vadovas. Atsakovas neįrodė, kad minėti jo atlikti veiksmai traktuotini kaip sąžiningi, atitinkantys maksimalaus atidumo reikalavimus. Atsakovas, matydamas, kad įmonės padėtis vis blogėja, turėjo susilaikyti nuo bet kokių veiksmų, kurie galėtų pažeisti bendrovės kreditorių interesus ar dar labiau pabloginti įmonės finansinę būklę. Minėti atsakovo veiksmai, pasireiškiantys imperatyvių įstatymo reikalavimų, pažeidimu, laikytini neteisėtais. Ūkio lėšoms skirtų lėšų paėmimas, negrąžinimas, jų panaudojimą patvirtinančių dokumentų nepateikimas laikytinas fiduciarinių valdymo organų pareigų pažeidimu.

24. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad dėl minėtų atsakovo veiksmų bendrovė neteko lėšų, darė išvadą, kad įrodytas ir priežastinis ryšys (pinigų nepanaudojimas bendrovės labui sąlygojo bendrovės nuostolius), tiek žalos dydis tarp neteisėtų veiksmų ir padarytos žalos.

25. Teismas darė išvadą, kad kartu tenkintinas ir reikalavimas priteisti įstatymo nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis) bei prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

26. Teismas pagal bylos duomenis sprendė, kad ieškovei iš atsakovo priteistina 1 210 Eur bylinėjimosi išlaidų (išlaidų advokato pagalbai apmokėti).

27. Teismas darė išvadą, kad valstybei iš atsakovo priteistinas 5 155 Eur žyminis mokestis (CPK 80 str.1 d. 1 p., 7 d.), taip pat 3,45 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidos (CPK 96 str. 1 d.).

3. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

28. Apeliaciniame skunde atsakovas J. K. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2018-08-29 sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti arba panaikinti Kauno apygardos teismo 2018-08-29 sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, priteisti atsakovui bylinėjimosi išlaidas.

29. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
    1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai tyrė ir vertino byloje pateiktus įrodymus, kurie rodo, jog kasos išlaidų orderiu nebuvo įformintas realus pinigų išėmimas iš kasos.

2. Pirmosios instancijos teismas turėjo siekti ne formaliai, o teisingai išnagrinėti bylą, todėl turėjo imtis priemonių išaiškinti reikšmingas bylos aplinkybes ir rinkti įrodymus.

3. Pirmosios instancijos teismas netinkamai ir nepagrįstai aiškino atsakovo sprendimą mokėti neapskaitytą darbo užmokestį darbuotojams kaip nenaudingą įmonei.

4. Pirmosios instancijos teismo nepagrįstai sprendė, kad žalos faktas egzistuoja, kadangi priteista pinigų suma buvo naudota atsiskaitymui su darbuotojais.

5. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad egzistuoja priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir padarytos žalos.

30. Apeliaciniame skunde ieškovės BUAB „Mono Status“ bankroto administratorius prašo apeliacinį skundą atmesti.

31. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
    1. Atsakovas neįrodė fakto, kad ieškovės prašomą priteisti 557 321,94 Eur sumą atsakovas panaudojo ieškovės darbuotojams kaip neapskaitytą darbo užmokestį.

2. Atsakovas iš esmės prisipažįsta klastojęs ieškovo finansinės atskaitomybės dokumentus, kurie buvo teikiami ir valstybinėms institucijoms ir teismams.

3. Nepagrįsti atsakovo teiginiai, kad nėra visų atsakovo atsakomybei kilti būtinų sąlygų, nes ieškovei žala padaryta nebuvo (nėra ir priežastinio ryšio).

4. Nepagrįsti atsakovo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje nebuvo pakankamai aktyvus.

4. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

32.  
    Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.
     

33.  
    Ieškovė kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė Lietuvos apeliacinio teismo 2018-10-11 nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1356-241/2018 ir prašo priimti į bylą.
     

34.  
    Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad Lietuvos teismų procesiniai dokumentai yra viešai skelbiami, sprendžia, kad atsisakytina priimti į bylą atsakovės pateiktą Lietuvos apeliacinio teismo 2018-10-11 nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1356-241/2018.
     

35.  
    Nepagrįsti apeliacinio skundo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, neteisingai nustatė bylos aplinkybes.
     

36.  
    Vertinant apeliacinio skundo argumentus, susijusius su tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai tyrė ir vertino byloje pateiktus įrodymus, kurie rodo, jog kasos išlaidų orderiu nebuvo įformintas realus pinigų išėmimas iš kasos, pirmiausia pasisakytina dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą.
     

37.  
    CPK 178 straipsnis nurodo, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). CPK 185 straipsnis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pažymėtina, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išvadas. Nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys, kad kasacinis teismas yra nurodęs, jog spręsdamas ginčą, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; kt.). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (tikimybių pusiausvyros principas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-09-30 nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-02-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-02-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008; 2008-09-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; kt.); teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-01-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014).
     

38.  
    Bylos duomenys patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadas, kad atsakovas neįrodė neapskaitytų įmonės grynųjų pinigų mokėjimo darbuotojams, neįrodė paimtų iš kasos grynųjų pinigų teisėto panaudojimo, kad atsakovas pažeidė imperatyvių teisės normų reikalavimus, įmonės neapskaitytų grynųjų pinigų panaudojimas ar mokėjimas darbuotojams laikytinas teisės pažeidimu, padarančiu įmonei žalą.
     

39.  
    Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantas, tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei procesinės teisės normas.
     

40.  
    Ieškovė reikalavimą atlyginti bendrovės patirtus nuostolius pareiškė atsakovui kaip bendrovės buvusiam vadovui. Pažymėtina, kad juridinio asmens valdymo organams nevykdant ar netinkamai vykdant jų kompetencijai priskirtas pareigas, jiems, be kitų atsakomybės rūšių, gali kilti civilinė atsakomybė. Juridinio asmens valdymo organo nariai turi fiduciarines pareigas juridiniam asmeniui, t. y. pareigas veikti išimtinai juridinio asmens interesais (CK 2.87 straipsnis), ir šių pareigų nevykdymas ar netinkamas vykdymas lemia valdymo organo nario atsakomybę pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį. Bendrovė, manydama, kad jos valdymo organo narys netinkamai vykdė savo pareigas ar jų neįvykdė ir dėl to bendrovei buvo padaryta žala, turi teisę reikalauti, kad toks valdymo organo narys šią žalą atlygintų (CK 2.87 straipsnio 7 dalis). Sprendžiant atsakovo, kaip buvusio bendrovės vadovo, civilinės atsakomybės taikymo klausimą būtina nustatyti ne tik tai, ar ieškinyje nurodyti atsakovo veiksmai (neveikimas) buvo neteisėti, t. y. ar jais buvo pažeista atsakovo pareiga juridinio asmens ir kitų jo organų narių atžvilgiu elgtis sąžiningai ir protingai arba neįvykdyti ar netinkamai įvykdyti įstatymų reikalavimai, bet ir tai, ar bendrovei buvo padaryta reali žala, o jeigu žala buvo padaryta, tai ar ji atsirado būtent dėl ieškinyje nurodytų atsakovo veiksmų (neveikimo) (CK 6.246 - 6.249 straipsniai). Byloje ieškovė privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą bei priežastinį ryšį (CPK 12, 178 straipsniai). Nustačius, kad asmuo atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovė neprivalėtų įrodinėti, kad atsakovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės, privalo atsakovas.
     

41. Bylos duomenys patvirtina, kad UAB „Mono Status“ įsteigta 2008-04-02, įmonės steigėjas bei vienintelis akcininkas yra J. K., kuris laikotarpiais nuo 2008-04-02 iki 2009-04-20, nuo 2009-06-23 iki 2014-02-04 ir nuo 2014-05-19 iki įmonei buvo iškelta bankroto byla ėjo šios bendrovės vadovo (direktoriaus) pareigas. Kauno apygardos teismas 2017-07-10 nutartimi iškėlė bendrovei bankroto bylą, nutartis įsiteisėjo 2017-08-24. Iš ieškovės 2016 metų finansinės atskaitomybės dokumentų matyti, kad 2016-12-31 ieškovės kasoje buvo 493 494,96 Eur suma, 2017-01-02 kasos išlaidų orderis patvirtina, kad iš ieškovės kasos visa 493 494,96 Eur suma buvo išimta ir išduota atsakovui. Tuo metu ieškovė turėjo ne mažiau kaip 487 582,83 Eur pradelstų įsipareigojimų kreditoriams. 2017-01-18 – 2017-07-27 kasos pajamų ir išlaidų orderiai patvirtina atsakovo atliktas finansines operacijas, kurių metu buvo disponuojama ieškovės kasoje buvusiomis piniginėmis lėšomis. Pagal pateiktus bendrovės balanso, sąskaitų aktyvumo ataskaitų, kasos knygos duomenis 2017-08-24 UAB ,,Mono Status“ kasoje liko atsakovo grąžintų 30,43 Eur, atsakovui iš kasos 2017-07-27 ūkio išlaidoms išduotų pinigų negrąžintas likutis yra 557 321,94 Eur (557 552,37 – 30,43 – 200 Eur 2017-08-04 panaudotų darbo užmokesčio išmokėjimui). Byloje nepateikti jų panaudojimą patvirtinantys dokumentai. Atsakovas (apeliantas) ieškovės nurodytos sumos neginčijo, tik aiškino, kad kasoje tokios pinigų sumos niekada nebuvo, visa ieškovės nurodyta suma susidarė per eilę metų (nuo 2014 metų) mokant darbuotojams neapskaitytus atlyginimus. Atsakovas pripažino, kad orderius išrašydavo ir pasirašydavo jis, buhalterė orderių nepasirašydavo, nes, atsakovo teigimu, nedalyvavo nei pinigų įnešime į kasą, nei jų išdavime atsakovui. Atsakovo teigimu, jis pinigų neišvaistė, nepasisavino, tik, siekdamas išvengti bankroto, norėjo išlaikyti darbuotojus, todėl jiems mokėjo dalį neapskaityto atlyginimo.
42.  
    Bylos duomenys patvirtina, kad nagrinėjamu atveju atsakovas (apeliantas), siekdamas pagrįsti savo teiginius, kad buvo mokamas neapskaitytas atlyginimas, su 2018-05-16 rašytiniais paaiškinimais pateikė jo paties sudarytas lenteles, darbuotojų sąrašą, 2018-06-06 pateikė patikslintų deklaracijų (Metinės A klasės išmokų, nuo jų išskaičiuoto ir sumokėto pajamų mokesčio deklaracija), pildytų 2017-06-19, 2017-06-20, paties atsakovo sudarytų atlyginimų žiniaraščių kopijas.
     

43.  
    Teisėjų kolegija laiko pagrįstas pirmosios instancijos teismo išvadas, kad atsakovo pateikti įrodymai nėra pakankami jo teiginiams pagrįsti. Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino, kad atsakovas tokių dokumentų neperdavė bankroto administratorei, nors pagal sudarymo datas šiuos dokumentus galėjo turėti ir privalėjo perduoti bankroto administratoriui.
     

44.  
    Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino, kad atsakovo paaiškinimą, kad darbuotojų parašai yra surinkti prieš bankroto bylos iškėlimą, kai į bylą pateikti 2014, 2015, 2016 metų žiniaraščiai, kad dalies parašų iš viso nėra ir darė pagrįstą išvadą, kad iš pateiktų patikslintų deklaracijų taip pat negalima spręsti apie apmokestintas sumas, nepateiktos pradinės deklaracijos.
     

45.  
    Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis sprendžia, kad apeliantas turėjo žinoti imperatyvius įstatymų reikalavimus, reglamentuojančius bendrovės turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų buhalterinę apskaitą, jos organizavimą ir tvarkymą, juridinių asmenų valdymo organų pareigas, darbo užmokesčio apskaičiavimo, mokėjimo bei šių operacijų apskaitymo tvarką, privalėjo minėtus teisės aktus vykdyti ir tinkamai įforminti finansines operacijas. Be to, ir pats atsakovas pripažino, jog, išmokėdamas neapskaitytus atlyginimus, pažeidė įstatymo reikalavimus.
     

46.  
    Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Kauno apygardos teismas 2018-06-18 nutartimi pripažino BUAB „Mono Status“ bankrotą tyčiniu, taip pat apribojo J. K. 5 metams teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu. Lietuvos apeliacinis teismas 2018-10-11 nutartimi paliko Kauno apygardos teismo 2018-06-18 nutartį nepakeistą. Minėtoje byloje apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad UAB „Mono Status“ vadovas, įmonei tapus nemokiai, nesilaikė fiduciarinių pareigų įmonės kreditoriams, netinkamas UAB „Mono Status“ valdymas nulėmė tolesnį nemokios įmonės padėties bloginimą ir negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais, o tai yra pagrindas pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu.
     

47.  
    Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje dėl įmonės tyčinio bankroto pripažinimo teismas nesprendžia žalos atlyginimo priteisimo iš kaltų asmenų klausimo ir nenustatinėja kiekvieno iš kaltų asmenų civilinės atsakomybės sąlygų. Teismas, spręsdamas dėl įmonės tyčinio bankroto, turi įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su įmonės veikla ar įmonės valdymo organų ir/ar dalyvių sprendimais, turinčiais tyčinio bankroto požymių, o bankroto pripažinimui tyčiniu nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą – turi būti vertinama aplinkybių visuma. Nagrinėjamos bylos atveju įmonės bankroto pripažinimas tyčiniu taip pat nereiškia, jog visi nurodyti įmonės vadovo ir (ar) akcininko veiksmai ar sprendimai yra neteisėti ar kad visais jais sąmoningai buvo siekiama įmonę privesti prie bankroto. Įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu teismui pakanka nustatyti tam tikrų veiksmų nuoseklią eigą, kurių sistema objektyviai patvirtina blogą įmonės valdymą, privedusį prie bankroto. Tuo tarpu atlikti detalesnį įmonės veiklos patikrinimą (patikrinti įmonės sandorius, sudarytus per 5 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, įvertinti konkrečių nurodytų asmenų veiksmų teisėtumą, atitikimą įmonės interesams ir pan.), pripažinus bankrotą tyčiniu, turi bankroto administratorius (ĮBĮ 20 straipsnio 5 dalis).
     

48.  
    Teisėjų kolegijos vertinimu, visuma atsakovo (apelianto) veiksmų, t. y. tiek įmonės privedimas prie bankroto, tiek ir neapskaityto darbuotojams atlyginimo mokėjimas patvirtina neteisėtus veiksmus UAB „Mono Status“ atžvilgiu. Tuo tarpu, apeliantas nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teisme nepateikė įrodymų, paneigiančių jo neteisėtus veiksmus, sukėlusius žalą ieškovei BUAB „Mono Status“.
     

49.  
    Kaip minėta, bylos duomenys patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadas, kad atsakovas neįrodė neapskaitytų įmonės grynųjų pinigų mokėjimo darbuotojams, neįrodė paimtų iš kasos grynųjų pinigų teisėto panaudojimo, atsakovas atsakingas už įmonei padarytą žalą.
     

50.  
    Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apelianto teiginius, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai ir nepagrįstai aiškino atsakovo sprendimą mokėti neapskaitytą darbo užmokestį darbuotojams kaip nenaudingą įmonei, kad pirmosios instancijos teismo nepagrįstai sprendė, kad žalos faktas egzistuoja, kadangi priteista pinigų suma buvo naudota atsiskaitymui su darbuotojais.
     

51.  
    Kaip minėta, pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvados, kad atsakovas pažeidė imperatyvių teisės normų reikalavimus, įmonės neapskaitytų grynųjų pinigų panaudojimas ar mokėjimas darbuotojams laikytinas teisės pažeidimu, padarančiu įmonei žalą.
     

52.  
    Žala, kaip viena iš būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei kilti, yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Pagal šią įstatyme įtvirtintą sampratą turtinė žala padaroma tais atvejais, kai nukenčia asmens turtiniai (ekonominiai) interesai.
     

53.  
    Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino, ar gali būti teisėti atsakovo veiksmai paimant iš bendrovės grynus pinigus ir juos panaudojant ieškovės UAB „Mono Status“ darbuotojų neapmokestintam darbo užmokesčio išmokėjimui, ar tokiais veiksmais bendrovei padaroma žala.
     

54.  
    Kaip minėta, atsakovas pripažino, kad orderius išrašydavo ir pasirašydavo jis, buhalterė orderių nepasirašydavo, kad jis pinigų neišvaistė, nepasisavino, tik, siekė išvengti bankroto, norėjo išlaikyti darbuotojus, todėl jiems mokėjo dalį neapskaityto atlyginimo.
     

55.  
    CK 6.930¹ straipsnis reglamentuoja atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumas.
     

56.  
    Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas, panaudodamas visą 557 321,94 Eur sumą neapskaityto darbo užmokesčio mokėjimui, sąlygojo minėtos imperatyvios teisės normos pažeidimą, nes darbuotojai yra laikomi aukštesnės eilės kreditoriais tik jei turi vykdomuosius dokumentus darbdavio atžvilgiu. Tik įmonei veikiant įprastai, jos vadovai neturi fiduciarinių pareigų kreditoriams ir tokiu laikotarpiu pagrindinė įmonės vadovo pareiga - tenkinti nuosavo kapitalo teikėjų - dalyvių interesus. Kuo įmonės finansinė būklė prastėja ir ji turi daugiau skolų, tuo didėja įmonės skolinto kapitalo teikėjų - kreditorių interesų reikšmė. Tai lemia, kad suprastėjus įmonės būklei, atsiranda vadovų fiduciarinės pareigos priimant su bendrovės veikla susijusius sprendimus atsižvelgti ir į kreditorių interesus. Įmonės finansinei padėčiai tapus ypač sunkiai ar net kritinei, t. y. įmonei pasiekus nemokumo ribą, kreditorių interesai pradeda vyrauti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-02-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-05-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2014; kt.).
     

57.  
    Teisėjų kolegija pažymi, kad laikytini nepagrįstais apelianto teiginiai, jog mokėdamas darbuotojams neapskaitytą darbo užmokestį siekė išvengti įmonės bankroto. Nėra pagrindo išvadai, kad jei UAB „Mono Status“ darbuotojams nebūtų buvęs mokamas neapskaitytas darbo užmokestis, UAB „Mono Status“ nebūtų bankrutavusi ir būtų sugebėjusi išlikti konkurencinga. Atsakovas privalėjo įmonės veiklą organizuoti taip, kad UAB „Mono Status“ vykdytų veiklą laikydamasis įstatymų, sąžiningai deklaruotų ir mokėtų visus mokesčius, mokėtų darbuotojams darbo sutartimi sulygtą darbo užmokestį ir priedus prie jo. Atsakovui matant, kad įmonei tenka per didelė finansinė našta, pastarasis galėjo sumažinti darbuotojų skaičių, imtis mažesnių (mažiau) statybos objektų ir pan. Tuo tarpu, atsakovo veiksmai privedė įmonę prie bankroto.
     

58.  
    Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad atsakovas neįrodė neapskaitytų įmonės grynųjų pinigų mokėjimo darbuotojams, neįrodė paimtų iš kasos grynųjų pinigų teisėto panaudojimo, kad atsakovas pažeidė imperatyvių teisės normų reikalavimus, įmonės neapskaitytų grynųjų pinigų panaudojimas ar mokėjimas darbuotojams laikytinas teisės pažeidimu, padarančiu įmonei žalą.
     

59.  
    Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja žalos padarymo faktas.
     

60.  
    Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad egzistuoja priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir padarytos žalos. Teisėjų kolegija šiuos apelianto teiginius atmeta kaip nepagrįstus.
     

61.  
    Teisėjų kolegija pažymi, kad priežastinio ryšio samprata pateikiama CK 6.247 straipsnyje: atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę, tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad priežastinio ryšio nustatymo civilinėje byloje procesą sąlygiškai galima išskirti į du etapus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-05-11 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-190-248/2018). Pirmame etape conditio sine qua non (privaloma sąlyga) testu nustatomas faktinis priežastinis ryšys ir sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Kitame etape nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar padariniai teisine prasme nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo (neveikimo). Nustatant teisinį priežastinį ryšį reikia įvertinti neteisėtais veiksmais pažeistos teisės ar teisėto intereso prigimtį ir vertę bei pažeisto teisinio reglamentavimo apsauginį tikslą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-05-11 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-190-248/2018).
     

62.  
    Kaip minėta, atsakovas pripažįsta, kad panaudojo 557 321,94 Eur sumą neapskaityto darbo užmokesčio mokėjimui. Tokie atsakovo veiksmai laikytini imperatyvių teisės normų pažeidimu. Byloje nustatyta, kad atsakovas (apeliantas) nepagrindė įmonės 557 321,94 Eur lėšų panaudojimo ir įmonei padaryta 557 321,94 Eur žala.
     

63.  
    Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo nurodomi neteisėti jo veiksmai negali pateisinti 557 321,94 Eur išmokėjimo darbuotojams, kurie ne tik neturi pirmenybės teisės prieš kitus kreditorius, tačiau tuo pačiu buvo nedeklaruoti mokesčiai mokami už darbo užmokestį. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad įmonei ir jos kreditoriams padaryta žala yra įrodyta. Ieškovė neteko turėtų 557 321, 94 Eur dėl atsakovo neteisėtų veiksmų.
     

64.  
    Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju įrodytas priežastinis ryšys (pinigų nepanaudojimas bendrovės labui sąlygojo bendrovės nuostolius), tiek žalos dydis tarp neteisėtų veiksmų ir padarytos žalos.
     

65.  
    Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011-02-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako.
     

66.  
    Vadovaudamasi prieš tai nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija pagal bylos duomenis konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantas, tinkamai ir

 Civilinė byla Nr. e2-3895-258/2018

 Civilinė byla Nr. e2-1242-921/2019

1. Atsakovas A. M. įsipareigoja sumokėti ieškovei BUAB „Transveho“ 10 000 Eur (dešimt tūkstančių eurų), šią sumą pervesdamas į ieškovei priklausančią atsiskaitomąją sąskaitą, kurios Nr. LT93 7180 3000 3046 7266, AB Šiaulių bankas, banko kodas 71800, mokėjimus išdėstant šia tvarka ir terminais:

1. Per 3 (tris) darbo dienas nuo nutarties, kuria bus patvirtinta taikos sutartis, įsiteisėjimo dienos atsakovas A. M. sumoka ieškovei BUAB „Transveho“, įmonės kodas 303405925, 5 000 Eur (penkis tūkstančius eurų). Šio punkto įvykdymo užtikrinimui atsakovas A. M. įnešė į antstolio S. U. depozitinę sąskaitą 5 000 Eur (penkis tūkstančius eurų) (tai patvirtinantis dokumentas pridedamas prie taikos sutarties ir yra neatsiejamas šios taikos sutarties dokumentas). Antstolis S. U. tarpininkavimo sutarties Nr. 1/2018 dėl turtinės prievolės įvykdymo sudarytos 2018-12-06 (tai patvirtinantis dokumentas pridedamas prie taikos sutarties ir yra neatsiejamas šios sutarties dokumentas) pagrindu bei remiantis Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų nutartimi per tris darbo dienas perveda iš savo depozitinės sąskaitos 5 000 Eur (penkis tūkstančius eurų) į ieškovės aukščiau nurodytą sąskaitą, esančią Šiaulių banke;
2. Likusius 5000 eurų atsakovas A. M. moka pagal pateiktą grafiką:

Mokėjimo data iki	Įmoka
2019-01-31	417 Eur
2019-02-28	417 Eur
2019-03-30	417 Eur
2019-04-30	417 Eur
2019-05-30	417 Eur
2019-06-30	417 Eur
2019-07-30	417 Eur
2019-08-30	417 Eur
2019-09-30	417 Eur
2019-10-30	417 Eur
2019-11-30	415 Eur
2019-12-30	415 Eur

2. Šalys, pasirašydamos šią taikos sutartį, pareiškia, kad atsakovui tinkamai vykdant mokėjimus šios taikos sutarties 1 punkte nurodyta tvarka ir terminais, viena kitos atžvilgiu atsisako visų kitų reikalavimų ir pretenzijų, keltų Kauno apylinkės teisme Kauno rūmų civilinėje byloje Nr. e2-21512-912/2018.
3. Jei atsakovas nesumokės šios sutarties 1 punkte nurodytų piniginių sumų per nustatytus šioje taikos sutartyje terminus, jis įsipareigoja sumokėti ieškovei 0,05 % dydžio delspinigius nuo uždelstos sumokėti sumos už kiekvieną netinkamo įsipareigojimo vykdymo dieną.
4. Šalys susitaria, jog atsakovui nesumokėjus šios taikos sutarties 1 punkte nurodytų piniginių sumų iki šios taikos sutarties 1 punkte nurodyto termino pabaigos, t. y. iki 2019-12-30, ar sumokėjus tik dalį nurodytos sumos bus laikoma, jog atsakovas prarado teisę į šios taikos sutarties 1 punkte suteiktą nuolaidą, o ieškovė turės teisę po 7 kalendorinių dienų nuo mokėjimų termino pabaigos, t. y. nuo 2019-12-30, išsiimti vykdomąjį raštą visai ieškinio sumai – 25 963,89 Eur, 5 proc. metinių procesinių palūkanų (nuo 2018-07-30) bei bylinėjimosi išlaidoms išieškoti.
5. Šalys susitaria, kad šalims tinkamai vykdant įsipareigojimus pagal šią taikos sutartį, visas kiekvienos iš šalių civilinėje byloje turėtas bylinėjimosi išlaidas jos padengia savo sąskaita.

6. Šalys lygiomis dalimis įsipareigoja atlyginti visas teismo turėtas išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu.
7. Šalys susitaria, kad teismui patvirtinus šią taikos sutartį, civilinėje byloje Nr. e2-21512-912/2018 (dabartinis Nr. e2-1242-921/2019) pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės lieka galioti iki tol, kol atsakovas pilnai atsiskaitys su ieškove, kaip numatyta taikos sutarties 1 punkte.
8. Ieškovė patvirtina, kad atsakovei sumokėjus taikos sutarties 1 punkte nurodytas sumas nustatytais terminais, ieškovė nereikš atsakovui jokių pretenzijų, kylančių iš jo administruojamos bankrutuojančios bendrovės UAB „Transveho“ į atsakovą.
9. Šalys patvirtina, kad joms yra žinomos ir suprantamos taikos sutarties sudarymo pasekmės, numatytos CPK 294 straipsnio 2 dalyje, t. y. tai, kad vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama.
10. Ieškovei ir atsakovui yra žinoma, kad sudarius šią taikos sutartį, tačiau nevykdant jos sąlygų arba pažeidžiant nurodytus terminus, kita sutarties šalis turi teisę kreiptis į Kauno apylinkės teismą Kauno rūmus ir gauti vykdomąjį raštą dėl įsipareigojimų priverstinio įvykdymo, kaip numatyta šios taikos sutarties 4 punkte.