Laimėtos bylos

 Civilinė byla Nr. e2-200-212/2019

 Civilinė byla Nr. e2-719-553/2019

1. Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Niskama“ bankroto administratorė UAB „Mokumo valdymo sprendimai“ kreipėsi į teismą su prašymu pripažinti UAB ,,Niskama“ bankrotą tyčiniu.
2. Pareiškėja nurodė, kad sprendžiant iš 2015 m. laikotarpio balanso duomenų matyti, kad UAB „Niskama“ 2015 m. gruodžio 31 d. buvo faktiškai nemoki, kuomet nesugebėjo vykdyti savo piniginių prievolių ir jos įsipareigojimai viršijo daugiau kaip pusę į balansą įrašyto turto vertės. Lyginant 2015 metų laikotarpio balanso duomenis ir 2016 metų laikotarpio balanse pateiktus 2015 metų laikotarpio duomenis, matyti, kad šiuose dviejuose finansinės atskaitomybės dokumentuose duomenys nesutampa. Skiriasi turimų įsipareigojimų suma, 2015 metų laikotarpio balanse, kuris pateiktas Juridinių asmenų registrui, nurodyti įsipareigojimai yra gerokai mažesni, nei to paties laikotarpio duomenys, pateikti 2016 metų laikotarpio balanse. Taip pat akivaizdžiai skiriasi ir kiti balansuose pateikti duomenys: „per vienerius metus gautinos sumos“, „pirkėjų įsiskolinimai“, „kitos gautinos sumos“ ir kt. Šie turimi duomenys kelią pagrįstų abejonių dėl bendrovės buhalterinės apskaitos teisingumo ir pagrįstumo. Jau 2016 metų pradžioje sudarant 2015 metų laikotarpio finansinę atskaitomybę bendrovės valdymo organai turėjo spręsti klausimą dėl bendrovės bankroto kėlimo ar imtis kitų veiksmų, siekiant sumažinti bendrovės skolas savo kreditoriams ir atstatyti bendrovės mokumą. Bankroto administratorei nėra žinoma, jog bendrovės valdymo organai ar akcininkai būtų ėmęsi kokių nors veiksmų, kad būtų sumažinti turimi įsipareigojimai ir atstatytas bendrovės mokumas. UAB „Niskama“ valdymo organams buvo žinoma apie blogą bendrovės finansinę būklę jau 2016 m. balandžio 28 d. Administratorius nurodė, kad per 2016 metų laikotarpį UAB „Niskama“ turtas ženkliai sumažėjo, o turimi įsipareigojimai kreditoriams augo. 2016 m. gruodžio 31 d. UAB „Niskama“ likęs turtas buvo tik 418 641 Eur, o įsipareigojimai 1 166 992 Eur, kai 2015 m. gruodžio 31 d. UAB „Niskama“ turtas buvo 1 431 985 Eur, o įsipareigojimai 934 847 Eur. Bendrovė per 2016 metus realizavo bendrovei priklausantį turtą, kuris sumažėjo 1 013 344 Eur suma, o įsipareigojimai kreditoriams pakilo 232 145 Eur. Šie turimų balansų duomenys rodo, kad per 2016 metų laikotarpį bendrovės turtas akivaizdžiai mažėjo, o įsiskolinimai kreditoriams tik augo, dėl ko ženkliai mažėjo kreditorių galimybės bent dalinai patenkinti savo kreditorinius reikalavimus. UAB „Niskama“ dalis kreditorių pateikė kreditorinių reikalavimų už 29 347,08 Eur, kurių mokėjimo terminai suėję dar 2015 metais ir su kuriais per visą 2016 metų laikotarpį nebuvo atsiskaityta, nors jų piniginiai reikalavimai vertinant su kitais kreditoriais buvo vėliausi. UAB „Niskama“ privalėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo dar 2016 metų viduryje, kai buvo sudaryta ir Juridinių asmenų registrui pateikta 2015 metų laikotarpio finansinė atskaitomybė. UAB „Niskama“ vadovas nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovei, o toliau vykdė nuostolingą bendrovės veiklą, taip pat nesiėmė kitų veiksmų, kurie būtų atstatę bendrovės mokumą ir leidę atsiskaityti su turimais bendrovės kreditoriais, piktybiškai neatsiskaitinėjo su vėlesniais kreditoriais, kurių piniginiai reikalavimai susidarė dar 2015 metais.
3. Bankroto administratorė nustatė, kad kreditorė UAB „Vernona“ kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Niskama“. 2017 m. sausio 9 d. nutartimi Kauno apygardos teismas UAB „Niskama“ pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, kurios galiojo iki 2017 m. sausio 27 d. UAB „Niskama“ vadovas nevykdė Kauno apygardos teismo 2017 m. sausio 9 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir šiuo laikotarpiu (nuo 2017 m. sausio 9 d. iki 2017 m. sausio 27 d.) 2017 m. sausio 4 d. perleido lengvąjį automobilį KIA Sportage už 9 100 Eur A. M., nuo 2017 m. sausio 13 d. iki 2017 m. sausio 20 d. UAB „Kauno statybos trestas“ atliko mokėjimus grynaisiais pinigais už 34 000 Eur, 2017 m. sausio 24 d. bankiniais pavedimais atliko mokėjimus: UAB „Glasscon“ – 12 000 Eur, UAB „Atsiskyrėlė“ – 1 500 Eur, UAB „Pas Prancišką“ – 1 190,47 Eur, UAB „Ratida“ – 2 566,50 Eur, UAB „Lator“ – 2 000 Eur. Bankroto administratorės nuomone, bendrovės valdymo organai netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, t. y. laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.
4. Pareiškėjos teigimu, 2016 m. gruodžio 19 d. UAB „Niskama“ sudarė Reikalavimo teisės perleidimo sutartį su UAB „Helsa“, kurios pagrindu UAB „Helsa“ perėmė UAB „Pastatų ūkio priežiūra“ skolinį įsipareigojimą UAB „Niskama“ 27 575,78 Eur sumai bei šiai sumai atliko skolos įskaitymą. UAB „Niskama“ ir UAB „Pastatų ūkio priežiūra“ sudarė 2016 m. rugsėjo 16 d. ir 2016 m. rugsėjo 30 d. Subrangos darbų sutartis, kurių pagrindu UAB „Niskama“ įsipareigojo atlikti cokolio apdailos ir nuogrindos remonto darbus, statybos objektuose, adresu: Riomerio g. 4, Kaunas ir K. Baršausko g. 87, Kaunas. UAB „Niskama“ minėtų sutarčių pagrindu statybos darbų neatliko, o šiuos darbus perdavė UAB „Helsa“, atitinkamai tokiomis pačiomis darbų kainomis ir apimtimis, šį faktą patvirtina šalių pasirašytos pažymos apie atliktų darbų vertę. UAB „Helsa“ atliko darbus minėtuose statybos objektuose ir išrašė PVM sąskaitas – faktūras UAB „Niskama“, pastaroji privalėjo atsiskaityti už atliktus darbus su UAB „Helsa“, bet šalys pasirinko kitokį atsiskaitymo būdą, nei buvo nustatyta jų pasirašytose Subrangos darbų sutartyse. Šalys pakeitė atsikaitymo būdą, pasirašydamos Reikalavimo perleidimo sutartį ir jos pagrindu atlikdamos įskaitymą. Bankroto administratorės teigimu, tokie sudaryti sandoriai dėl darbų atlikimo su UAB „Helsa“ buvo ekonomiškai nenaudingi UAB „Niskama“, be to Reikalavimo perleidimo sutartimi UAB „Helsa“ sąmoningai užsitikrino apmokėjimą už atliktus darbus prieš kitus kreditorius, kuriems UAB „Niskama“ įsipareigojimai atsirado ankščiau, nei UAB „Helsa“. Reikalavimo perleidimo sandoris buvo sudarytas pažeidžiant UAB „Niskama“ kreditorių teises. Sandorio sudarymo metu bendrovė buvo faktiškai nemoki, skolinga savo kreditoriams, tačiau sudarė sandorį, kuriuo suteikė pirmenybę UAB „Helsa“. Šio sandorio šalys sudaryti neprivalėjo ir buvo nesąžiningos, nes žinojo arba turėjo žinoti, kad jis pažeidžia kitų kreditorių teises.
5. Bankroto administratorė nustatė, kad nuo 2016 m. spalio 7 d. iki 2016 m. lapkričio 11 d. T. O. iš UAB „Niskama“ kasos buvo mokami grynieji pinigai, o šių grynųjų pinigų išmokėjimai įforminti UAB „Niskama“ kasos dokumentais. UAB „Niskama“ T. O. grynaisiais pinigais dalimis sumokėjo 32 000 Eur. Grynųjų pinigų mokėjimą patvirtina 2016 m. spalio 7 d. Kasos išlaidų orderis Nr. 2, 2017 m. spalio 7 d. Pinigų priėmimo kvitas serija T Nr. 1610-1, 2016 m. spalio 14 d. Kasos išlaidų orderis Nr. 3, 2017 m. spalio 14 d. Pinigų priėmimo kvitas serija T Nr. 1610-3, 2016 m. spalio 21 d. Kasos išlaidų orderis Nr. 4, 2017 m. spalio 21 d. Pinigų priėmimo kvitas serija T Nr. 1610-4, 2016 m. spalio 28 d. Kasos išlaidų orderis Nr. 5, 2017 m. spalio 28 d. Pinigų priėmimo kvitas serija T Nr. 1610-4, 2016 m. lapkričio 4 d. Kasos išlaidų orderis Nr. 6, 2017 m. lapkričio 4 d. Pinigų priėmimo kvitas serija T Nr. 1611-1, 2016 m. lapkričio 11 d. Kasos išlaidų orderis Nr. 7, 2017 m. lapkričio 11 d. Pinigų priėmimo kvitas serija T Nr. 1611-2. Tarp perimtų iš UAB „Niskama“ valdymo organų dokumentų jokios sutarties nerasta, todėl nėra galimybės nustatyti, už kokias suteiktas paslaugas ar parduotas prekes buvo atliekami avansiniai mokėjimai ir kokiomis sąlygomis buvo teikiamos paslaugos ar perkamos prekės. Bankroto administratorės nuomone, toks sandoris galimai faktiškai neegzistavo ir buvo sudarytas tik dėl akių, siekiant panaikinti bendrovės kasoje turimas pinigines lėšas, tam kad bendrovės kreditoriai nenukreiptų išieškojimo į jas, nes UAB „Niskama“ tuo laikotarpiu faktiškai jau buvo nemoki. Administratorė, gindama bendrovės ir visų kreditorių interesus, kreipėsi su ieškiniu į Kauno apylinkės teismą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo. Atsakovas T. O. atsiliepimo į ieškinį nepateikė. Iki 2016 m. spalio mėn. UAB „Niskama“ nevykdė kasos operacijų, kurių pagrindu būtų mokama grynaisiais pinigais paslaugų ar prekių tiekėjams ir / ar gaunama grynaisiais pinigais iš paslaugų ir prekių pirkėjų. Šį faktą patvirtina 2015 metų Kasos knyga ir 2016 metų Kasos knyga. UAB „Niskama“ veiklos laikotarpiu nebuvo taikoma įprastinė praktika už suteikiamas paslaugas ar perkamas prekes per UAB „Niskama“ kasą atsiskaitinėti ir / ar gauti iš savo paslaugų ir prekių pirkėjų grynuosius pinigus, išskyrus mokėjimus atskaitingiems asmenims, išmokant jiems avansinius mokėjimus skirtus atlikti atsiskaitymus grynaisiais pinigais už įsigyjamas prekes ar/ir paslaugas. UAB „Niskama“ vadovas, žinodamas apie sunkią bendrovės finansinę būklę bei keliamus kitų kreditorių piniginius reikalavimus, sudarė ekonomiškai nuostolingą ir nenaudingą sandorį su T. O.
6. Pažymėjo, jog UAB „Niskama“ kasoje gautų grynųjų pinigų apyvarta per 2017 m. sausio mėn. sudarė 37 000 Eur. UAB „Niskama“ kasoje buvo gautos pajamos: 2017 m. sausio 4 d. pagal Kasos pajamų orderį serija NISK Nr. 16027 iš UAB „Glasscon“ – 15 900 Eur už perleistą transporto priemonę, 2017 m. sausio 26 d. pagal Kasos pajamų orderį serija NISK Nr. 16028 iš A. M. – 9 100 Eur už perleistą transporto priemonę ir 2017 m. sausio 31 d. pagal Kasos pajamų orderį serija NISK Nr. 16029 iš UAB „Eidina“ – 12 000 Eur už atliktus darbus. UAB „Niskama“, prieš pat bankroto bylos iškėlimą perleisdama nuosavybės teise valdomą turtą, t. y. transporto priemones, gautus grynuosius pinigus iš turto pirkėjų apskaitė bendrovės kasoje. Formaliai bendrovė savo kasoje turėjo apskaitomų pajamų, bet turimiems kreditoriams per 2017 m. sausio mėn. įsiskolinimų nedengė, buvo apmokėtas tik vienos kreditorės UAB „Vernona“, kuri kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Niskama“, kreditorinis reikalavimas. 2017 m. sausio 13 d. buvo išrašytas Kasos išlaidų orderis Nr. 8, kurio pagrindu sumokėta 2 139,98 Eur suma, o bankroto byla nutraukta ir 2017 m. sausio 27 d. Kasos išlaidų orderio Nr. 13 pagrindu UAB „Niskama“ vyriausiajam buhalteriui R. K. išmokėta 6 500 Eur suma, skirta sąskaitos Citadele banke papildymui. Po atsiskaitymo su UAB „Vernona“ ir grynųjų pinigų įnešimo į banko sąskaitą, likusi kasoje buvusių grynųjų pinigų suma sudarė 59 002,74 Eur. Likusi pinigų suma bendrovės kasoje praktiškai visa apimtimi buvo sumokėta grynaisiais pinigais UAB „Kauno statybos trestas“, bendra sumokėta suma 59 000 Eur. Po šių mokėjimų UAB „Niskama“ kasos likutis 2017 m. sausio 31 d. buvo tik 2,74 Eur.
7. Bankroto administratorė nurodė, kad atliekant UAB „Niskama“ kasos dokumentų už 2017 m. vasario mėn. analizę buvo nustatyta, kad 2017 m. vasario 1 d. - 2017 m. vasario 10 d. laikotarpiu UAB „Vaikystės sodyba“ grynaisiais pinigais grąžino jai suteiktą paskolą, pinigų gavimą įforminant Kasos pajamų orderiais: 2017 m. vasario 1 d. Kasos pajamų orderis serija NISK Nr. 16030 , 2017 m. vasario 3 d. Kasos pajamų orderis serija NISK Nr. 16031, 2017 m. vasario 6 d. Kasos pajamų orderis serija NISK Nr. 16032, 2017 m. vasario 8 d. Kasos pajamų orderis serija NISK Nr. 16033 , 2017 m. vasario 10 d. Kasos pajamų orderis serija NISK Nr. 16034. Bendra UAB „Vaikystės sodyba“ grąžintų ir į UAB „Niskama“ kasą įneštų grynųjų pinigų suma – 61 751,33 Eur. Siekiant nustatyti UAB „Vaikystės sodyba“ grąžintos paskolos atsiradimo faktą, buvo nustatyta, kad UAB „Niskama“ 2011 m. birželio 6 d. sudarė paskolos sutartį su UAB „Vaikystės sodyba“, minėtos paskolos sutarties pagrindu UAB „Niskama“ UAB „Vaikystės sodyba“ suteikė paskolą, kuri buvo skirta įgyvendinti projektą „Vaikų užimtumo ir kūrybos centro steigimas“ pagal 2011 m. sausio 24 d. Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonės „Parama verslo kūrimui ir plėtrai“ paramos sutarties Nr. 3VK- KK-09-1-003056-PR002 nuostatas. Šalys paskolos sutartimi sutarė, kad paskolos grąžinimo terminas iki 2021 m. birželio 30 d. Paskolos sutarties su šalių parašais tarp UAB „Niskama“ ir UAB „Vaikystės sodyba“ tarp perimtų dokumentų rasti nepavyko, todėl yra teikiama paskolos sutartis be šalių parašų, kuri buvo rasta tarp buhalterinės apskaitos dokumentų. Iš turimos paskolos sutarties ir buhalterinės pažymos už 2016 metus administratorė nustatė, kad UAB „Vaikystės sodyba“ 2017 m. sausio 1 d. likusi negrąžintos paskolos suma buvo 61 751,33 Eur. Remiantis šiais turimais duomenimis matyti, kad UAB „Vaikystės sodyba“ skubos tvarka anksčiau laiko, nei nustatyta sutartyje, grąžino likusį 61 751,33 Eur paskolos likutį. Bankroto administratorė atkreipė dėmesį į tai, kad UAB „Vaikystės sodyba“ remiantis paskolos sutarties 4.1 p. nuostatomis visą paskolos gražinimo laiką iki 2017 m. vasario 1 d. sutartimi mokėtinas sumas mokėjo į UAB „Niskama“ banko sąskaitą, tai patvirtina ir turimi bankų išrašai. Bankroto administratorei susipažinus su visa turima informacija ir rastais dokumentais kilo pagrįstų įtarimų, kad likusios dalies UAB „Vaikystės sodyba“ paskolos grąžinimas galėjo būti tik apsimestinis veiksmas, siekiant tik formaliai grąžinti skolą UAB „Niskama“ ir panaikinti visas pinigines prievoles, kylančias iš paskolos sutarties, kadangi UAB „Vaikystės sodyba“ direktorius ir vienintelis akcininkas T. U. buvo UAB „Niskama“ vienas iš darbuotojų bei akcininkas, be to žemės valdoje, esančioje Kadagių slėnio g. 57, Arlaviškiškių k., Kauno r., kurioje UAB „Vaikystės sodyba“ plėtoja savo veiklą ir valdo keletą pastatų, nuosavybės teisę į keletą pastatų turi ir UAB „Niskama“ akcininkai T. Z. ir T. U. UAB „Niskama“ suteikta paskola UAB „Vaikystės sodyba“ buvo būtent ir skirta tam, kad UAB „Vaikystės sodyba“ minėtoje žemės valdoje plėtotų savo veiklą. Bankroto administratorei sukėlė įtarimą ir iš UAB „Vaikystės sodyba“ neva už grąžintą paskolą gautų grynųjų pinigų panaudojimas, kadangi gauti grynieji pinigai nebuvo naudojami UAB „Niskama“ kreditoriniams įsiskolinimams dengti, o praktiškai visa gautų grynųjų pinigų apimtimi buvo išmokėti kaip avansiniai mokėjimai už darbus UAB „Kauno statybos trestas“.
8. Pareiškėjos nuomone, visi grynųjų pinigų išmokėjimai T. O. ir UAB „Kauno statybos trestas“ bei grynųjų pinigų gavimas iš UAB „Vaikystės sodyba“ galimai vyko tarp susijusių asmenų, kadangi UAB „Vaikystės sodyba“ direktorius T. U. buvo UAB „Niskama“ darbuotojas ir akcininkas, o žemės valdoje, kurioje UAB „Vaikystės sodyba“ valdo pastatų kompleksą, dalis pastatų priklauso UAB „Niskama“ buvusiems darbuotojams ir akcininkams T. Z. ir T. U., T. O. kuriam buvo atlikti avansiniai mokėjimai, viešai nurodomas kaip UAB „Kauno statybos trestas“ direktorius, be to UAB „Kauno statybos trestas“ viešoje erdvėje deklaruoja savo veiklos vykdymo vietą tuo pačiu adresu, kaip ir UAB „Niskama“ – Jonavos g. 62A, Kaunas. Bankroto administratorės nuomone, visi atlikti grynųjų pinigų išmokėjimo sandoriai T. O. ir UAB „Kauno statybos trestas“ yra nuostolingi ir ekonomiškai nenaudingi bendrovei, be to galimai buvo tik formalūs, siekiant paslėpti UAB „Niskama“ turimas pinigines lėšas nuo kreditorių, kurie negalėjo patenkinti bent dalies savo kreditorinių reikalavimų, kas leidžia teigti, kad yra pagrindas pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu.
9. Bankroto administratorė nustatė, kad UAB „Niskama“, jau būdama nemoki, išimtinai prieš bankroto bylos iškėlimą tenkino kai kurių atskirų kreditorių finansinius reikalavimus. Administratorė nustatė, kad 2017 m. sausio 24 d. UAB „Glasscon“ pervesta 12 000 Eur; 2017 m. sausio 24 d. UAB „Atsiskyrėlė“ pervesta 1 500 Eur; 2017 m. sausio 24 d. UAB „Pas Prancišką“ pervesta 1 190,47 Eur suma; 2017 m. sausio 24 d. UAB „Ratida“ pervesta 2 566,50 Eur; 2017 m. sausio 24 d. UAB „Lator“ pervesta 2 000 Eur. Skolų mokėjimai UAB „Niskama“ kreditoriams buvo vykdomi tuo laikotarpiu, kai pagal 2017 m. sausio 9 d. Kauno apygardos teismo nutartį buvo taikomos laikinosios apsaugos priemonės ir apribotos teisės pervesti pinigines lėšas. Administratorė nustatė, kad 2016 m. rugsėjo 29 d. UAB „Helsa“ pervesta 18 000 Eur; 2016 m. spalio 7 d. UAB „Glasscon“ pervesta 26 000 Eur; 2016 m. spalio 10 d. UAB „Helsa“ pervesta 3 083,56 Eur; 2016 m. spalio 10 d. UAB „Ratida“ pervesta 500 Eur; 2016 m. lapkričio 18 d. UAB „Glasscon“ pervesta 5 000 Eur; 2016 m. lapkričio 18 d. UAB „Ratida“ pervesta 607 Eur; 2016 m. lapkričio 18 d. UAB „Lator“ pervesta 10 000 Eur; 2016 m. gruodžio 13 d. UAB „Helsa“ pervesta 3 800 Eur; 2016 m. gruodžio 15 d. UAB „Lator“ pervesta 2 000 Eur; 2016 m. gruodžio 15 d. UAB „Helsa“ pervesta 480 Eur; 2016 m. gruodžio 16 d. atliktas mokėjimas už UAB „Enero“ 14 000 Eur sumai; 2016 m. gruodžio 16 d. UAB „Ratida“ pervesta 573,67 Eur; 2016 m. gruodžio 30 d. UAB „Helsa“ perėmė UAB „Pastatų ūkio priežiūra“ skolą 27 575,78 Eur sumai. Nurodyti mokėjimai buvo atlikti pažeidžiant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.930¹ straipsnyje numatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą. UAB „Niskama“ nurodytų mokėjimų atlikimo metu jau buvo nemoki ir neturėjo pakankamai lėšų atsiskaityti su visais kreditoriais.
10. Kreditorė UAB „Lemora“ atsiliepimu prašė pareiškėjos prašymą tenkinti. Nurodė, kad kreditorė UAB „Lemora“ sutinka su pareiškimu ir palaiko visus administratorės pareiškime išdėstytus argumentus. Teigė, kad jau pagal 2015 m. gruodžio 31 d. UAB „Niskama“ balanso duomenis įmonė faktiškai buvo nemoki ir tai įmonės valdymo organai sužinojo vėliausiai 2016 m. balandžio 28 d., kai už 2015 metus buvo sudaryti ir Juridinių asmenų registrui buvo pateikti finansinės atskaitomybės dokumentai. UAB „Niskama“ įsiskolinimas kreditorei UAB „Lemora“ susidarė pagal 2016 m. rugpjūčio 11 d. – 2016 m. gruodžio 29 d. laikotarpio PVM sąskaitas – faktūras, kurių apmokėjimo terminai suėjo atitinkamai nuo 2016 m. spalio 10 d. iki 2017 m. vasario 27 d. Tai reiškia, kad buvęs UAB „Niskama“ vadovas iš kreditorės UAB „Lemora“ pirko prekes, žinodamas, kad UAB „Niskama“ yra nemoki ir negalės atsiskaityti už prekes. Įskaitymo sandoriai ir mokėjimai (2016 m. gruodžio 19 d. įskaitymo sandoris, 2016 m. spalio 7 d. – 2016 m. lapkričio 11 d. mokėjimai T. O., 2017 m. sausio mėn. 59 000 Eur avansu sumokėta suma UAB „Kauno statybos trestas“ 2016 m. spalio - 2017 m. sausio mėn. mokėjimai kreditoriams) pažeidė kreditorės UAB „Lemora“ teises ir teisėtus interesus, nes UAB „Niskama“, turėdama pradelstą senesnę skolą kreditorei UAB „Lemora“, vykdė atsiskaitymus kreditoriams, kurių reikalavimai susidarė vėliau.
11. Suinteresuotas asmuo A. Ž. atsiliepimu prašė pareiškėjos prašymą atmesti. Pareiškėjos pamąstymai apie formalią išvadą, kad 2015 m. gruodžio 31 d. bendrovės įsipareigojimai viršijo pusę bendrovės turimo turto balansinės vertės, nenurodant kiek iš šių įsipareigojimų buvo pradelsti, nesuteikia pagrindo UAB ,,Niskama“ bankrotą pripažinti tyčiniu. 2015 ir 2016 balansų duomenys negali būti laikomi pakankamais įrodymais sprendžiant dėl įmonės nemokumo, nenustačius pradelstų įsipareigojimų ir turimo turto santykio. Pareiškėja taip pat nepateikė įrodymų, jog 2016 metų pradžioje įmonės pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės. Nesant tokių įrodymų daryti išvadą, kad 2016 metų pradžioje bendrovės valdymo organai turėjo spręsti klausimą dėl bendrovės bankroto kėlimo yra nepagrįsta. Nors pareiškėja kelia abejones dėl įmonės sudarytų sandorių su UAB „Helsa”, UAB „Pastatų ūkio priežiūra“, T. O., UAB „Glass Con“, UAB „Vaikystės sodyba“, UAB „Kauno statybos trestas” tikslingumo ar fiktyvumo, tačiau jokiu procesiniu sprendimu nėra nei vienas sandoris pripažintas fiktyviu, apsimestiniu ar negaliojančiu. Narinėjamu atveju UAB „Niskama“ sudaryti sandoriai buvo įprasta įmonės ūkinė veikla, apmokėjimai buvo atliekami už gautas medžiagas, atliktus darbus. Pareiškėjos akcentuojami UAB „Niskama“ nuostolio didėjimo ir turto mažėjimo požymiai nesudaro pagrindo išvadai, kad atliktos finansinės operacijos ir sudaryti sandoriai turėjo įtakos įmonės nemokumui susidaryti, kad, akivaizdžiai gresiant bankrotui, įmonės turtas buvo paslėptas, iššvaistytas, perleistas kitiems asmenims. Atsiskaitymai pagal sandorius buvo atliekami už gautas medžiagas, atliktus darbus, dėl to bendrovės sudarytų sandorių negalima laikyti kenkiančiais įmonės mokumui. Vien ta aplinkybė, kad T. O., kuriam buvo atlikti avansiniai mokėjimai, viešai nurodomas kaip UAB „Kauno statybos trestas“ direktorius, o UAB „Kauno statybos trestas“ viešoje erdvėje deklaruoja savo veiklos vykdymo vietą tuo pačiu adresu, kaip ir UAB „Niskama“, negali suponuoti išvados, kad šie asmenys susiję, tuo labiau tai negali būti teisiniu pagrindu UAB „Niskama“ bankrotą pripažinti tyčiniu.

12. Kauno apygardos teismas 2019 m. vasario 28 d. nutartimi pareiškėjos prašymą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu tenkino.
13. Teismas vertino, jog pateikti duomenys 2015 metų įmonės balanse ir 2016 metų įmonės balanse skiriasi, todėl jie nepagrindžia UAB „Niskama“ nemokumo 2016 metais.
14. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad UAB „Niskama“ atlikti grynųjų pinigų išmokėjimo sandoriai buvo nuostolingi ir ekonomiškai nenaudingi bendrovei, dėl ko kreditoriai negalėjo bent iš dalies patenkinti savo kreditorinių reikalavimų, pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.930¹ straipsnyje numatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą ir todėl pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 2 ir 4 punktus UAB „Niskama“ bankrotą pripažino tyčiniu.
15. Teismo konstatavo, kad Kauno apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos 2017 m. gruodžio 7 d. mokestinio patikrinimo akte nurodytos aplinkybės patvirtina, kad UAB „Niskama“ buvo netinkamai vedama buhalterinės apskaita, kadangi dalis būtiniausių bankrutavusios įmonės dokumentų nebuvo perduota nei patikrinimą atlikusiai įstaigai, nei bankroto administratorei, todėl įmonės dokumentų neišsaugojimas ir neperdavimas suponuoja tyčinio bankroto požymio pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą egzistavimą.
16. Teismas sprendė, jog nėra pagrindo išvadai, kad buvęs UAB „Niskama“ vadovas A. Ž. vengė pateikti bankroto administratorei reikalingą informaciją ar kitaip trukdė procedūroms, todėl netenkino prašymo taikyti Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 14 dalyje įmonės vadovui nustatytą teisės nuo 3 iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimą.

17. Suinteresuotas asmuo A. Ž. atskiruoju skundu prašo Kauno apygardos teismo 2019 m. vasario 28 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – atmesti prašymą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismo nurodyti mokėjimai, nors ir buvo atlikti buvo atlikti pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnyje numatytą atsiskaitymų eiliškumą, tačiau akivaizdu, kad apeliantas jais siekė tęsti bendrovės veiklą, mažino darbuotojų skaičių, pinigines lėšas bendrovės banko sąskaitoje ir kasoje naudojo atsiskaitymui su įmonės kreditoriais, įskaitant valstybę, o įmonės kreditoriai neinicijavo bankroto procedūrų. Veiksmais, pažeidusiais įstatyme įtvirtintą atsiskaitymų eilę, apeliantas siekė ne apriboti kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į įmonės turtą, bet tęsti įmonės veiklą: išmokėti atlyginimus darbuotojams ir atsiskaityti su kitais kreditoriais, nuo kurių priklausė tolesnė įmonės veikla. Apeliantas, atsiskaitydamas su nurodytais įmonės veiklos tęstinumui svarbiais kreditoriais, jiems neperleido jokio likusio ar didžiausios vertės įmonės turto, nepalikdamas galimybių atsiskaityti su ankstesniais kreditoriais, bet atliko einamuosius mokėjimus, todėl liko tikimybė, kad, įmonei tęsiant veiklą, su pastaraisiais bus atsiskaityta.
    2. UAB „Niskama“ sudaryti sandoriai buvo įprasta įmonės ūkinė veikla, apmokėjimai buvo atliekami už gautas medžiagas, atliktus darbus. Pareiškėjos akcentuojami UAB „Niskama“ nuostolio didėjimo ir turto mažėjimo požymiai, nesudaro pagrindo išvadai, kad atliktos finansinės operacijos ir sudaryti sandoriai turėjo įtakos įmonės nemokumui susidaryti, kad, akivaizdžiai gresiant bankrotui, įmonės turtas buvo paslėptas, iššvaistytas, perleistas kitiems asmenims. Atsiskaitymai pagal sandorius buvo atliekami už gautas medžiagas, atliktus darbus, dėl to bendrovės sudarytų sandorių negalima laikyti kenkiančiu įmonės mokumui. Pažymėtina, jog teismas pripažino, kad byloje pateikti duomenys nepagrindžia UAB „Niskama“ nemokumo pareiškėjos nurodytu momentu (2015 m. gruodžio 31 d.), todėl, nenustačius įmonės nemokumo susidarymo momento, vien sandorių šalių tarpusavio ryšių identifikavimas nesudaro pakankamo pagrindo nei konstatuoti sandorių neteisėtumo, nei sukeltos žalos kitiems kreditoriams masto.
    3. Neidentifikavus trūkstamų dokumentų ar duomenų, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo išvadai, jog tai trukdo nustatyti tikrąsias įmonės bankroto priežastis ir sudaro sąlygas suinteresuotiems asmenims nuslėpti sandorius, turtą ir išvengti atsakomybės. Tokia teismo išvada grindžiama prielaida, nors tyčinio bankroto kvalifikavimui jos aiškiai nepakanka. Teismas iš esmės tik apsiribojo pritarimu pareiškėjos argumentams, o identifikuodamas priežastinį ryšį, įvardijo bendro pobūdžio teismų praktikos tezes dėl tokių įmonės valdymo organų veiksmais sukeltų padarinių, to nesusiedamas su konkrečiomis šios bylos faktinėmis aplinkybėmis.
18. Pareiškėjos UAB „Niskama“ bankroto administratorė UAB „Mokumo valdymo sprendimai“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Kauno apygardos teismo 2019 m. vasario 28 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Suinteresuotas asmuo A. Ž., vadovaudamas įmonei, sudarė nuostolingus ir ekonomiškai nenaudingus sandorius, o taip pat priėmė kitus nuostolingus ir ekonomiškai nenaudingus sprendimus. Pareiškėja neaišku už ką sumokėjo T. O. net 32 000 Eur, kuriuos galėjo panaudoti, pavyzdžiui, atsiskaitymams su savo kreditoriais. Taip pat pareiškėja 2017 m. sausio ir vasario mėn. išmokėjo UAB „Kauno statybos trestas“ net 120 500 Eur sumą, tačiau už tai nieko negavo, o UAB „Kauno statybos trestas“ yra nemoki ir bankrutavusi bendrovė, iš kurios nieko atgauti neįmanoma.
    2. Šioje byloje yra neginčijamai nustatyta, kad suinteresuotas asmuo, vadovaudamas pareiškėjai, atliko eilę mokėjimų, pažeisdamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.930¹ straipsnyje įtvirtintą imperatyvią atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumo tvarką. Suinteresuotas asmuo sąmoningai pirmenybę teikė pasirinktiems kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau, tokiu būdu pažeisdamas kitų pareiškėjos kreditorių teises bei teisėtus interesus.
    3. Dalis būtiniausių pareiškėjos dokumentų nebuvo perduota nei patikrinimą atlikusiai Kauno apskrities Valstybinei mokesčių inspekcijai, nei pareiškėjos bankroto administratorei, todėl tai patvirtina, kad buvo netinkamai vedama pareiškėjos buhalterinė apskaita.
    4. Jau 2016 m. vasario 28 d. pareiškėjos pradelsti įsipareigojimai (718 518,86 Eur) viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės (1 114 828,41 Eur). Visus kitus 2016 m. mėnesius situacija nesikeitė, pareiškėjos pradelsti įsipareigojimai visada viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės, todėl darytina išvada, jog suinteresuotas asmuo pažeidė Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo.
19. Kreditorė UAB „Struktūra“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Kauno apygardos teismo 2019 m. vasario 28 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Apeliantas nepaneigė, jog vadovaudamas bendrovei sudarė nuostolingus ir ekonomiškai nenaudingus sandorius. 2016 m. per kasą be jokio pagrindo išmokėjo 32 000 Eur suma T. O., todėl tai laikytina žala kreditoriams. Taip pat 2017 m. iš bedrovės kasos buvo išmokėta UAB „Kauno statybos trestas“ net 120 500 Eur suma, šis lėšų išmokėjimas buvo nuostolingas bendrovei. Taip pat 2016 m. spalio mėnesį net 130 303,31 Eur buvo panaudoti atsiskaitymams ne su įmonės veiklos tęstinumą lemiančiais kreditoriais, bet su apelianto subjektyviai pasirinktais kreditoriais. Šios aplinkybės patvirtina, jog egzistuoja Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 2 ir 4 punktuose numatyti pagrindai pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu.
    2. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog egzistuoja ir Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytas pagrindas pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu. Dalis būtiniausių pareiškėjos dokumentų nebuvo perduota nei patikrinimą atlikusiai Kauno apskrities Valstybinei mokesčių inspekcijai, nei pareiškėjos bankroto administratorei, todėl tai patvirtina, kad buvo netinkamai vedama pareiškėjos buhalterinė apskaita. Pažymėtina, jog Kauno apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos 2017 m. gruodžio 7 d. patikrinimo aktas, kuriame nurodyta, jog mokestiniam tyrimui nėra pateikta dalis buhalterinės apskaitos dokumentų už laikotarpį nuo 2016 m. spalio 1 d. iki 2017 m. balandžio 30 d., yra įsiteisėjęs ir nenuginčytas.

20. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).
21. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria bendrovės bankrotas pripažintas tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
22. Byloje nustatyta, kad UAB „Niskama“ vadovu A. Ž. buvo nuo 2015 m. lapkričio 3 d. iki bankroto bylos bendrovei iškėlimo. UAB „Niskama“ bankroto byla iškelta Kauno apygardos teismo 2017 m. kovo 27 d. nutartimi. Kauno apygardos teismas, iš dalies tenkindamas bankroto administratorės pareiškimą, 2019 m. vasario 28 d. nutartimi UAB „Niskama“ bankrotą pripažino tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2, 4 ir 5 punktuose nustatytais pagrindais. Apeliantas su šia pirmosios instancijos teismo nutartimi nesutinka, atskirąjį skundą motyvuodamas tuo, kad atsiskaitymais, pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnyje numatytą atsiskaitymų eiliškumą, siekė ne apriboti kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į įmonės turtą, bet tęsti įmonės veiklą, UAB „Niskama“ sudaryti sandoriai buvo įprasta įmonės ūkinė veikla, o neidentifikavus trūkstamų dokumentų ar duomenų, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo išvadai, jog tai trukdo nustatyti tikrąsias įmonės bankroto priežastis ir sudaro sąlygas nuslėpti sandorius, turtą bei išvengti atsakomybės.

23. ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, esant ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems požymiams, gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu. Tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalis).
24. Kasacinio teismo praktikoje, analizuojant tyčinio bankroto institutą, išaiškinta, kad, sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 28 punktas; 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018, 18 punktas, 2018 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-337-219/2018, 18 punktas).
25. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki tapusi įmonė nebegali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau pabloginta. Todėl net jei įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokios įmonės turtinę padėtį gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 29 punktas, 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018, 19 punktas, 2018 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-337-219/2018, 18 punktas).
26. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu (žr. šios nutarties 15 punktas).Jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 31 punktas, 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018, 20 punktas).
27. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamam klausimui aktualų teisinį reglamentavimą bei aptartą teismų praktiką, sprendžia, kad apelianto atskirojo skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl BUAB ,,Niskama“ tyčinio bankroto požymių. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad bendrovės bankroto pripažinimas tyčiniu sukelia itin reikšmingas teisines pasekmes asmenims, pripažintiems atsakingais už tyčinį bankrotą (ĮBĮ 20 straipsnio 6-8 dalys), todėl bankrotas turėtų būti pripažįstamas tyčiniu tik tuo atveju, jei teismui nelieka pagrįstų abejonių, kad bendrovės bankrotą lėmė tyčiniai jos valdymo organų veiksmai, kuriais buvo sukeltas įmonės nemokumas ar iš esmės pabloginta nemokios bendrovės turtinė padėtis (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-984-823/2018, 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1636-553/2018).

28. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punktu numatyta, jog teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai. Pagal kasacinio teismo išaiškinimą tyčiniu bankrotu pripažintini tik veiksmai, kuriais iš esmės pabloginama įmonės padėtis, nemokios įmonės atveju šis esminis pabloginimas reiškia reikšmingos turto dalies iš įmonės išėmimą, kai dėl tokių veiksmų žymiai pasikeičia daugumos kreditorių galimybės gauti savo reikalavimų patenkinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-324-915/2017). Taigi, tyčinio bankroto nustatymui privalomi ne tik objektyvūs, įstatyme numatyti tyčinio įmonės bankroto pagrindai, bet ir valinis, sąmoningas bendrovės vadovo ir / ar dalyvių siekis pabloginti bendrovės finansinę padėtį (iki ir / ar po tapimo nemokia).
29. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad: 2016 m. gruodžio 19 d. UAB „Niskama“ su UAB „Helsa“ sudarė Reikalavimo perleidimo sutartį, kurios pagrindu UAB „Helsa“ perėmė UAB „Pastatų ūkio priežiūra“ skolinį 27 575,78 Eur įsipareigojimą UAB „Niskama“, ir kad šiai sumai buvo atliktas įskaitymas; laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 7 d. iki 2016 m. lapkričio 11 d. UAB „Niskama“ T. O. išmokėjo 32 000 Eur; 2017 m. sausio – vasario mėnesiais UAB „Kauno statybos trestas“ išmokėjo 120 500 Eur; laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 29 d. iki 2016 m. gruodžio 16 d. tenkino pasirinktinų kreditorių reikalavimus, bendrai išmokėdama 83 470,56 Eur sumą, o prieš pat bankroto bylos iškėlimą tokiomis pat sąlygomis – 19 256,97 Eur sumą, sprendė, kad šios aplinkybės sudaro pagrindą bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 ir 4 punktus. Nors apeliantas su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka, apeliacinės instancijos teismas priešingai išvadai pagrindo nenustatė.
30. Siekiant įvertinti išvardintų sandorių ekonominį naudingumą /nenaudingumą ir jų įtaką įmonės mokumui, visų pirma būtina ištirti ir įvertinti jų sudarymo metu buvusią bendrovės finansinę padėtį, todėl pagal apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos ribas aktualus ir tirtinas laikotarpis nuo 2016 m. rugsėjo 29 d. iki bankroto bylos iškėlimo. Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad 2015 ir 2016 m. bendrovės balansų duomenys nėra pakankami įrodymai įmonės nemokumui nustatyti, nes nėra pateikti duomenys dėl pradelstų įsipareigojimų ir turimo turto santykio, su tokia teismo pozicija apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Kaip matyti iš byloje esančio UAB „Niskama“ atsiliepimo į ieškinį dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo priedo „UAB „Niskama“ kreditoriai“, teismui buvo pateikti kreditorių sąrašai, nurodant įsiskolinimų mokėjimo terminus ir sumas. Taigi, pačios UAB „Niskama“ pateiktais duomenimis nustatyta, kad bendrovės pradelsti įsipareigojimai kreditoriams ginčui aktualiu laikotarpiu siekė 800 000 Eur. Tokias aplinkybes atskirajame skunde pripažįsta ir apeliantas, nurodydamas, kad 2016 m. sausio 31 d. pradelsti įsipareigojimai sudarė 724 848,21 Eur sumą, kuri 2016 metais nuolat kito, tai mažėdama, tai didėdama. Byloje nėra ginčo, kad bendrovės turtas 2015 m. gruodžio 31 d. duomenimis siekė 1 431 985 Eur, ilgalaikį turtą sudarė 212 305 Eur vertės materialusis turtas, trumpalaikį 1 219 677 Eur vertės turtą sudarė: atsargos (344 245 Eur), per vienerius metus gautinos sumos (648 447 Eur), pinigai ir pinigų ekvivalentai (226 985 Eur). UAB „Niskama“ 2016 m. gruodžio 31 d. balanso duomenimis, bendrovė turėjo 418 641 Eur vertės turtą, ilgalaikį turtą sudarė 166 000 Eur vertės materialusis turtas, o 252 260 Eur trumpalaikį turtą: atsargos (27 747 Eur), per vienerius metus gautinos sumos (193 855 Eur) bei pinigai ir pinigų ekvivalentai (30 658 Eur).
31. Kauno apygardos teismas 2017 m. kovo 27 d. nutartimi, kuria UAB „Niskama“ buvo iškelta bankroto byla (bylos Nr. eB2-1719-153/2017), nustatė, kad pagal byloje pateikto paskutinio bendrovės balanso, sudaryto 2017 m. vasario 10 d., duomenis, jos turimo turto vertė siekia 370 695 Eur, kurį sudaro ilgalaikis turtas 159 535 Eur, kuris atitinka atsakovės UAB „Niskama“ vadovo pateikto ilgalaikio turto sąrašo likutinę vertę, ir trumpalaikis turtas 211 160 Eur, iš jo debitoriniai įsipareigojimai - 208 165,07 Eur. 2017 m. vasario 10 d. įmonės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 1 161 473 Eur, iš kurių per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 1 113 481 Eur, po vienerių metų mokėtinos sumos ir ilgalaikiai įsipareigojimai – 47 992 Eur, o pradelsti įsipareigojimai kreditoriams 2017 m. vasario 10 d. sudarė 1 104 824,56 Eur.
32. Šios nutarties 30 ir 31 punktuose išdėstytos aplinkybės akivaizdžiai patvirtina, kad nuo 2016 m. pradžios iki bankroto bylos UAB „Niskama“ iškėlimo bendrovės turtas sumažėjo daugiau nei milijonu eurų, o pradelsti įsipareigojimai nuo apelianto atskirajame skunde nurodytos 724 848,21 Eur sumos (būklė 2016 m. sausio 31 d.) išaugo iki 1 104 824,56 Eur (būklė 2017 m. vasario 10 d.). Net ir vadovaujantis tik paties apelianto pateiktais duomenimis, jog 2016 m. sausio 31 d. UAB „Niskama“ turėjo turto už 1 462 233,93 Eur, o pradelsti įsipareigojimai siekė 724 848,21 Eur, yra pagrindas išvadai, kad bendrovė jau 2016 m. pradžioje buvo nemokumo būsenoje. Šiuo atveju ypač reikšminga aplinkybė, kad pateiktų balansų duomenimis bendrovės turto didžiąją dalį sudarė trumpalaikis turtas, o jo didžiąją dalį – gautinos sumos. Tokio turto realumas visada yra abejotinas, nes praktikoje skolų susigrąžinimas visa apimtimi neretai yra pakankamai komplikuotas. Be to, trumpalaikis turtas dėl savo pobūdžio gali keistis, todėl UAB „Niskama“ vadovas neturėjo pagrindo tikėtis, kad esamas turtas gali patikimai garantuoti kreditorinių reikalavimų užtikrinimą.
33. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad nuo 2016 m. spalio 7 d. iki 2016 m. lapkričio 11 d. T. O. iš UAB „Niskama“ kasos grynaisiais pinigais dalimis buvo išmokėta 32 000 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodant „Avansinis mokėjimas pagal sutartį Nr. 16/1“. Tarp perimtų iš UAB „Niskama“ valdymo organų dokumentų bankroto administratorė minėtos sutarties nerado, todėl negalėjo nustatyti už kokias suteiktas paslaugas ar parduotas prekes buvo atliekami avansiniai mokėjimai ir kokiomis sąlygomis buvo teikiamos paslaugos ar perkamos prekės. Taip pat nustatyta, kad 2017 m. sausio mėn. UAB „Niskama“ grynaisiais pinigais UAB „Kauno statybos trestas“ sumokėjo 59 000 Eur, o vasario mėn. – 64 500 Eur. Šių pinigų kasos išlaidų orderiuose, kaip išmokamų sumų pagrindas yra nurodytas „Avansinis mokėjimas pagal preliminarią sutartį“. Administratorė kasos išlaidų orderiuose nurodomos preliminarios sutarties, tarp perimtų UAB „Niskama“ dokumentų nerado, todėl neturėjo galimybės nustatyti tokių mokėjimų pagrįstumo. Į bylą yra pateikta 2016 m. lapkričio 16 d. rangos darbų sutartis, sudaryta tarp UAB „Kauno statybos trestas“ (rangovo) ir UAB „Niskama“ (subrangovo), pagal kurią subrangovas įsipareigojo atlikti darbus objekte – keturių vienbučių namų statybos darbus Valdemaro g. 19, Kaunas, tačiau pateikti finansiniai dokumentai patvirtina, kad pinigus UAB „Kauno statybos trestui“ mokėjo UAB „Niskama“, nors pastaroji buvo minėtų pastatų statytoja. Apeliantas nepateikė jokių reikšmingų nurodytus mokėjimus pateisinančių argumentų bei įrodymų, kaip ir įrodymų, jog šie mokėjimai buvo atlikti išskirtinai tam, kad būtų užtikrintas bendrovės veiklos tęstinumas.
34. Įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes ir įmonės finansinės situacijos kitimą, apeliacinės instancijos teismas, sprendžia, jog aptarti bendrovės 2016 – 2017 metais sudaryti sandoriai yra nuostolingi, ekonomiškai nenaudingi ir iš esmės pabloginę įmonės finansinę padėtį. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė sąmoningus bei kryptingus bendrovės vadovo veiksmus, kuriais pabloginta bendrovės finansinė padėtis, todėl tai sudaro pagrindą konstatuoti tyčinius suinteresuoto asmens – bendrovės vadovo, veiksmus. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad yra pagrindas bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu.

35. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktą įmonės bankrotas preziumuojamas tyčiniu, jei įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal CK 6.930¹ straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto.
36. Tyčinis bankrotas dėl ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos pažeidimo teismo gali būti konstatuotas, jei būtų nustatyta, kad, įmonės valdymo organui nesikreipiant dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, jos kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal CK 6.930¹ straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Taigi, ĮBĮ nuostatos tyčinį bankrotą sieja ne vien su formaliu CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtinto atsiskaitymų eiliškumo pažeidimu, bet su sąmoninga bendrovės valdymo organų veikla, siekiant išvengti atsiskaitymo su visais ar dalimi bendrovės kreditorių.
37. Kasacinio teismo išaiškinta, jog tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Įmonei iki tyčinių veiksmų atlikimo jau esant nemokiai, tokios įmonės padėties pabloginimas gali pasireikšti kaip vengimas atsiskaityti su bendrovės kreditoriais ĮBĮ numatyta tvarka ir schemų, kurios užtikrina, kad dar likęs nemokios įmonės turtas bus paskirstytas apeinant bankroto procedūroje numatytą tvarką, įgyvendinimas. Kadangi pagal kasacinio teismo išaiškinimą tyčiniu bankrotu pripažintini tik veiksmai, kuriais iš esmės pabloginama įmonės padėtis, nemokios įmonės atveju šis esminis pabloginimas reiškia reikšmingos turto dalies iš įmonės išėmimą, kai dėl tokių veiksmų žymiai pasikeičia daugumos kreditorių galimybės gauti savo reikalavimų patenkinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).
38. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad UAB „Niskama“ ir UAB „Pastatų ūkio priežiūra“ 2016 m. rugsėjo 16 d. ir 2016 m. rugsėjo 30 d. sudarė Subrangos darbų sutartis, kurių pagrindu UAB „Niskama“ įsipareigojo atlikti cokolio apdailos ir nuogrindos remonto darbus, statybos objektuose, adresu: Riomerio g. 4, Kaunas ir K. Baršausko g. 87, Kaunas. UAB „Niskama“ minėtų sutarčių pagrindu statybos darbų neatliko, o šiuos darbus perdavė UAB „Helsa“, atitinkamai tokiomis pačiomis darbų kainomis ir apimtimis, šį faktą patvirtina šalių pasirašytos pažymos apie atliktų darbų vertę. UAB „Helsa“ atliko darbus minėtuose statybos objektuose ir išrašė PVM sąskaitas – faktūras UAB „Niskama“, pastaroji privalėjo atsiskaityti už atliktus darbus su UAB „Helsa“, bet šalys pasirinko kitokį atsiskaitymo būdą, nei buvo nustatyta jų pasirašytose Subrangos darbų sutartyse. 2016 m. gruodžio 19 d. UAB „Niskama“ su UAB „Helsa“ sudarė Reikalavimo perleidimo sutartį, kurios pagrindu UAB „Helsa“ perėmė UAB Pastatų ūkio priežiūra“ skolinį įsipareigojimą UAB „Niskama“ 27 575,78 Eur sumai bei šiai sumai atliko skolos įskaitymą. Tokiu būdu, UAB „Helsa“ užsitikrino apmokėjimą už atliktus darbus prieš kitus kreditorius, kuriems UAB „Niskama“ įsipareigojimai atsirado ankščiau, nei UAB „Helsa“. Reikalavimo perleidimo sandoris buvo sudarytas pažeidžiant UAB „Niskama“ kreditorių teises, kadangi UAB „Niskama“ būdama nemoki sudarė sandorį, kuriuo suteikė pirmenybę UAB „Helsa“. Kaip jau minėta, UAB „Niskama“ 2017 m. sausio – vasario mėn. UAB „Kauno statybos trestas“ išmokėjo bendrą 120 500 Eur sumą. Taip pat nustatyta, jog UAB „Niskama“ išimtinai prieš bankroto bylos iškėlimą tenkino kai kurių atskirų kreditorių kreditorinius reikalavimus: 2017 m. sausio 24 d. UAB „Glasscon“ pervesta 12 000 Eur; 2017 m. sausio 24 d. UAB „Atsiskyrėlė“ pervesta 1 500 Eur; 2017 m. sausio 24 d. UAB „Pas Prancišką“ pervesta 1 190,47 Eur suma; 2017 m. sausio 24 d. UAB „Ratida“ pervesta 2 566,50 Eur; 2017 m. sausio 24 d. UAB „Lator“ pervesta 2 000 Eur. Be to, 2016 m. rugsėjo 29 d. UAB „Helsa“ pervesta 18 000 Eur; 2016 m. spalio 7 d. UAB „Glasscon“ pervesta 26 000 Eur; 2016 m. spalio 10 d. UAB „Helsa“ pervesta 3 083,56 Eur; 2016 m. spalio 10 d. UAB „Ratida“ pervesta 500 Eur; 2016 m. lapkričio 18 d. UAB „Glasscon“ pervesta 5 000 Eur; 2016 m. lapkričio 18 d. UAB „Ratida“ pervesta 607 Eur; 2016 m. lapkričio 18 d. UAB „Lator“ pervesta 10 000 Eur; 2016 m. gruodžio 13 d. UAB „Helsa“ pervesta 3 800 Eur; 2016 m. gruodžio 15 d. UAB „Lator“ pervesta 2 000 Eur; 2016 m. gruodžio 15 d. UAB „Helsa“ pervesta 480 Eur; 2016 m. gruodžio 16 d. atliktas mokėjimas už UAB „Enero“ 14 000 Eur sumai. Tuo metu UAB „Niskama“ turėjo ir kitų kreditorių: UAB „Mimeta“ 2016 m. lapkričio 18 d. buvo skolinga 27 163,68 Eur, UAB „Kesko Senukai Lithuania“ 2017 m. sausio 24 d. buvo skolinga 6 350,85 Eur, UAB „Statybų kodas“ 2016 m. vasario 10 d. buvo skolinga 108 000 Eur, UAB Struktūra 2016 m. birželio 1 Skaityti plačiau

 Civilinė byla Nr. e2A-396-236/2019

1. Ginčo esmė

1. Ieškovės BUAB „Mono Status“ bankroto administratorius kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui J. K., prašydamas priteisti iš atsakovo J. K. ieškovei BUAB ,,Mono Status“ 557 321,94 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovės BUAB „Mono Status“ bankroto administratorius procesiniuose dokumentuose nurodė, kad BUAB „Mono Status“ įsteigta 2008-04-02, bendrovės pagrindinė veikla – statybos darbai, bendrovės vienintelis akcininkas yra J. K., kuris praktiškai nuo pat bendrovės įsteigimo iki bankroto bylos iškėlimo ėjo ir bendrovės vadovo pareigas.

3. Ieškovės BUAB „Mono Status“ bankroto administratorius pažymėjo, kad bendrovei Kauno apygardos teismas 2017-07-10 nutartimi iškėlė bankroto bylą, nutartis įsiteisėjo 2017-08-24. Teismas, iškeldamas bankroto bylą, nustatė, kad bendrovės turtas yra ne didesnės nei 743 999 Eur vertės, pradelsti įsipareigojimai (661 327,91 Eur) viršija pusę į balansą įrašyto turto vertės, todėl sprendė, kad bendrovė nemoki, negalės įvykdyti įsipareigojimų. Bankroto administratorius, išanalizavęs atsakovo perduotus bendrovės dokumentus, nustatė, kad 2016 metų pabaigoje – 2017 metų pradžioje bendrovės kasoje buvo 493 494,96 Eur. Tačiau jau 2017-01-02 visą šią sumą, kaip avansą ūkio išlaidoms, sau išsimokėjo bendrovės vadovas, t. y. atsakovas. Pagal bendrovės sąskaitų aktyvumo ataskaitą bendrovės vadovas (atsakovas) 2017-01-18 gavo avansą ūkio išlaidoms 497 808,89 Eur ir tą pačią dieną ją grąžino. Analogiško pobūdžio ūkinės operacijos buvo atliekamos iki 2017-07-27. Paskaičiavus ir palyginus bendrovės vadovo 2017 metais iš bendrovės kasos išimtų ir į ją įneštų pinigų operacijas, matyti, jog 2017-08-31 kasoje liko 30,43 Eur, o bendrovės vadovui ūkio išlaidoms iš kasos paimtų pinigų likutis yra 557 321,94 Eur, kurių atsakovas bendrovei negrąžino, nepateikė buhalterinių dokumentų, kurie pagrįstų šios sumos panaudojimą bendrovės naudai ir interesams.

4. Ieškovės BUAB „Mono Status“ bankroto administratoriaus teigimu, visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, o už apskaitos organizavimą atsako ūkio subjekto vadovas, t. y. atsakovas. Kadangi bankroto administratoriui nepavyko rasti jokių dokumentų, kurie patvirtintų, jog atsakovas 557 321,94 Eur grąžino ieškovei arba panaudojo bendrovės interesams, bankroto administratorius darė išvadą, kad atsakovas 557 321,94 Eur sumą pasisavino ir taip padarė bendrovei žalą, nes šia suma sumažino bendrovės turto, iš kurio būtų galima patenkinti kreditorių finansinius reikalavimus, masę. Be to, atsakovui atliekant aukščiau nurodytus veiksmus, ieškovė buvo faktiškai nemoki ir neturėjo pakankamai turto atsiskaityti su savo kreditoriais, atotrūkis tarp jos įsiskolinimų ir turto nuolat didėjo.

5. Ieškovės BUAB „Mono Status“ bankroto administratorius pažymėjo, kad ieškiniu siekiama atstatyti BUAB „Mono Status“ mokumą – grąžinti įmonę į finansinę padėtį, buvusią iki ginčijamų sandorių sudarymo, ir tokiu būdu apginti kreditorių interesus.

6. Atsakovas J. K. procesiniuose dokumentuose prašė ieškinį atmesti. Pažymėjo, kad 2017-07-27 kasos išlaidų orderyje Nr. 008 nurodytos 557 321,94 Eur pinigų sumos įmonės kasoje nebuvo, todėl ieškovės reikalaujama pinigų suma negalėjo būti išvaistyta ar pasisavinta.

7. Atsakovo teigimu, jis neteisėtų veiksmų neatliko, ieškovei žalos nepadarė, įmonės valdymo organų narių fiduciarinių pareigų (lojalumo, sąžiningumo, protingumo ir kt.) nepažeidė, taip pat nėra akivaizdaus protingos ūkinės komercinės rizikos peržengimo, aiškaus aplaidumo arba suteiktų įgaliojimų viršijimo. Reikalaujama priteisti pinigu suma buvo išmokėta darbuotojams, todėl jis veikė įmonės interesais. Neįrodyta žala ir priežastinis ryšys.

8. Atsakovas J. K. pažymėjo, kad 2016-12-31 ieškovės kasoje susidarė 493 494,96 Eur likutis, nes 2016 metais ieškovės buhalterinėje apskaitoje buvo įformintas pinigų gražinimas iš J. K., kaip atskaitingo asmens, o 2017-01-02 vėl ši suma išimta ir išduota J. K., tačiau faktiškai šių pinigų J. K. neturėjo. Minėta suma buvo panaudota ieškovės darbuotojų neapskaitytam darbo užmokesčiui išmokėti: darbuotojams dalis darbo užmokesčio, t. y. apskaitytas darbo užmokestis, buvo mokamas bankiniais pavedimais, o kita dalis darbo užmokesčio (neapskaitytas darbo užmokestis) buvo mokamas grynaisiais pinigais. 557 321,94 Eur suma ieškovės buhalterinėje apskaitoje susidarė, siekiant nuslėpti ieškovės darbuotojams išmokėtą neapskaitytą darbo užmokestį, nes tokios sumos nei ieškovės kasoje, nei pas atsakovą, kaip atskaitingą asmenį, nebuvo ir negalėjo būti, todėl kasos išlaidų orderis Nr. 008 neatspindi finansinės operacijos turinio. Šį kasos išlaidų orderį atsakovas išrašė prieš bankroto bylos iškėlimą klaidingai manydamas, neturėdamas kompetencijos ir buhalterinių žinių, jog tokiu būdu kasoje bus panaikintas neegzistuojantis pinigų likutis.

9. Atsakovas nurodė, kad minėtame kasos išlaidų orderyje nėra buhalterės parašo, kas dar kartą patvirtina, jog atsakovas išrašė nepagrįstą ir jokių finansinių operacijų nepatvirtinantį dokumentą.

10. Atsakovo teigimu, atsakovo pasirinktas įmonės modelis mokėti darbo užmokestį į rankas ir neapskaityti galbūt tam tikra prasme buvo neteisėtas (gali būti vertinamas baudžiamąja ar mokestine prasme), bet jis nesukėlė jokios žalos įmonei ir jos kreditoriams, nes 552 321,94 Eur suma nedingo, tokios sumos kasoje 2017 m. liepos mėnesį nebuvo, t. y. civilinės atsakomybės prasme neteisėto veiksmo nėra arba jis buvo toks, kad nesukėlė žalos.

2. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

11. Kauno apygardos teismas 2018-08-29 sprendimu nusprendė ieškinį tenkinti visiškai, priteisti ieškovei BUAB „Mono Status“ iš atsakovo J. K. 557 321,94 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018-02-02) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 1 210 Eur už advokato teisinę pagalbą, priteisti iš atsakovo J. K. valstybei 5 155 Eur žyminį mokestį ir 3,45 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidas, iš viso 5 158,45 Eur.

12. Teismas nustatė, kad UAB „Mono Status“ įsteigta 2008-04-02, įmonės steigėjas bei vienintelis akcininkas yra J. K., kuris laikotarpiais nuo 2008-04-02 iki 2009-04-20, nuo 2009-06-23 iki 2014-02-04 ir nuo 2014-05-19 iki įmonei buvo iškelta bankroto byla ėjo šios bendrovės vadovo (direktoriaus) pareigas. Kauno apygardos teismas 2017-07-10 nutartimi iškėlė bendrovei bankroto bylą, nutartis įsiteisėjo 2017-08-24. Iš ieškovės 2016 metų finansinės atskaitomybės dokumentų matyti, kad 2016-12-31 ieškovės kasoje buvo 493 494,96 Eur suma, 2017-01-02 kasos išlaidų orderis patvirtina, kad iš ieškovės kasos visa 493 494,96 Eur suma buvo išimta ir išduota atsakovui. Tuo metu ieškovė turėjo ne mažiau kaip 487 582,83 Eur pradelstų įsipareigojimų kreditoriams. 2017-01-18 – 2017-07-27 kasos pajamų ir išlaidų orderiai patvirtina atsakovo atliktas finansines operacijas, kurių metu buvo disponuojama ieškovės kasoje buvusiomis piniginėmis lėšomis. Pateikto bendrovės balanso, sąskaitų aktyvumo ataskaitų, kasos knygos duomenimis, 2017-08-24 kasoje liko atsakovo grąžintų 30,43 Eur, jam iš kasos 2017-07-27 ūkio išlaidoms išduotų pinigų negrąžintas likutis yra 557 321,94 Eur (557 552,37 – 30,43 – 200 Eur 2017-08-04 panaudotų darbo užmokesčio išmokėjimui).

13. Teismas nurodė, kad, ieškovės teigimu, 557 321,94 Eur suma ieškovei nėra grąžinta, nėra pateikta jokių dokumentų, kurie pagrįstų šios sumos panaudojimą ieškovės naudai ir interesams, todėl prašo šią sumą priteisti iš atsakovo (bendrovės vadovo) kaip bendrovei padarytą žalą CK 2.87, 6.246–6.249, 6.263 straipsniuose numatytais pagrindais.

14. Teismas nustatė, kad 2017-07-27 kasos išlaidų orderiu atsakovui ūkio išlaidoms išduota 557 552,37 Eur, tačiau atsakovas 2017-08-24 grąžino tik 30,43 Eur. Iš administratorei perduotų dokumentų matyti, kad 200 Eur 2017-08-04 panaudoti darbo užmokesčio išmokėjimui, negrąžinta 557 321,94 Eur, nepateikti jų panaudojimą patvirtinantys dokumentai. Atsakovas ieškovės nurodytos sumos neginčijo, tik aiškino, kad kasoje tokios pinigų sumos niekada nebuvo, visa ieškovės nurodyta suma susidarė per eilę metų (nuo 2014 metų) mokant darbuotojams neapskaitytus atlyginimus. Atsakovas pripažino, kad orderius išrašydavo ir pasirašydavo jis, buhalterė orderių nepasirašydavo, nes, kaip aiškino atsakovas, nedalyvavo nei pinigų įnešime į kasą, nei jų išdavime atsakovui. Atsakovo teigimu, jis pinigų neišvaistė, nepasisavino, tik, siekdamas išvengti bankroto, norėjo išlaikyti darbuotojus, todėl jiems mokėjo dalį neapskaityto atlyginimo.

15. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas, ar teisėti buvo atsakovo veiksmai paimant iš bendrovės grynus pinigus ir juos panaudojant atsakovo nurodytu būdu, ar šiais veiksmais bendrovei yra padaryta žala. Todėl taikant įrodymų vertinimo taisykles yra svarbios CPK 177 straipsnio nuostatos, apibrėžiančios įrodinėjimo priemonių leistinumą (CK 2.74 straipsnio 3 dalis, Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 4, 9, 10 straipsniai).

16. Teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovo teiginius, kad jis orderius išrašydavo, nes neturėjo pakankamai buhalterinių žinių.

17. Teismas pažymėjo, kad Buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – ir BAĮ) 4 straipsnyje nurodyta, kad ūkio subjektai apskaitą privalo tvarkyti taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama, laiku pateikiama, išsami bei naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams. Pagal šio įstatymo 6 straipsnio 5 dalį grynieji pinigai yra priimami, išmokami, apskaitomi bei laikomi pagal Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos nustatytą tvarką. Šis įstatymas nustato, kad ūkio subjekto vadovas atsako už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus (BAĮ 9, 19, 21 straipsniai). Sutinkamai su CK 2.82 straipsnio 3 dalimi bei 2.4 straipsnio 3 dalimi, juridinių asmenų valdymo organas be kitų įstatymu reglamentuotų pareigų atsako už finansinės atskaitomybės sudarymą, juridinio asmens veiklos organizavimą, privalo taip tvarkyti turtą ir visa kita, kas susiję su jo verslu ar profesine veikla, taip pat saugoti dokumentus ir kitą informaciją apie savo turtą, verslą ar profesinę veiklą, kad kiekvienas turintis teisinį interesą asmuo bet kada galėtų gauti visapusišką informaciją apie to asmens turtines teises ir pareigas. Darbo užmokesčio apskaičiavimo, mokėjimo bei šių operacijų apskaitymo tvarka įstatyme taip pat yra griežtai reglamentuota (Darbo kodeksas, Darbo sutarties įstatymas, Socialinio draudimo įstatymas).
18. Teismas nurodė, kad griežtas minėtų įstatymų reikalavimų laikymasis yra reikšmingas ir viešajam interesui, nes tokiu būdu užtikrinamas veiklos skaidrumas, užkertamas kelias tarpusavio atsiskaitymams neteisėtai išvengiant privalomų mokėjimų (atsiskaitymas už darbą ,,vokeliais“, pajamų slėpimas ir kt.).

19. Teismas sprendė, kad atsakovas turėjo žinoti paminėtus imperatyvius įstatymų reikalavimus, privalėjo juos vykdyti ir tinkamai įforminti finansines operacijas. Be to, atsakovas pripažino, jog, išmokėdamas neapskaitytus atlyginimus, pažeidė įstatymo reikalavimus.

20. Teismas nurodė, kad atsakovas, siekdamas pagrįsti savo teiginius (kad buvo mokamas neapskaitytas atlyginimas), su 2018-05-16 rašytiniais paaiškinimais pateikė jo paties sudarytas lenteles, darbuotojų sąrašą, 2018-06-06 pateikė patikslintų deklaracijų (Metinės A klasės išmokų, nuo jų išskaičiuoto ir sumokėto pajamų mokesčio deklaracija), pildytų 2017-06-19, 2017-06-20, paties atsakovo sudarytų atlyginimų žiniaraščių kopijas, kitų įrodymų neteikė.

21. Dėl to teismas sprendė, kad atsakovo pateikti įrodymai nėra pakankami jo teiginiams pagrįsti. Atsakovas tokių dokumentų neperdavė bankroto administratorei, nors, kaip galima spręsti pagal sudarymo datas, juos turėjo. Teismo vertinimu, atkreiptinas dėmesys į atsakovo paaiškinimą, kad darbuotojų parašai yra surinkti prieš bankroto bylos iškėlimą, kai į bylą pateikti 2014, 2015, 2016 metų žiniaraščiai. Dalies parašų iš viso nėra. Teismas darė išvadą, kad iš pateiktų patikslintų deklaracijų taip pat negalima spręsti apie apmokestintas sumas, nepateiktos pradinės deklaracijos.

22. Teismas pažymėjo, kad neteisėtai pinigai darbuotojams buvo mokami ne bendrovės interesams tenkinti, bet darbuotojų interesams tenkinti, kadangi bendrovei buvo iškelta bankroto byla, nors, atsakovo teigimu, mokėdamas neapskaitytus atlyginimus, siekė išlaikyti darbuotojus, kad įmonei nebūtų iškelta bankroto byla.

23. Teismas sprendė, kad atsakovas nenurodė priežasčių, kurios pagrįstų būtinybę atsiskaityti su darbuotojais grynais neapskaitytais pinigais, atsakovas padarė tai savo iniciatyva, kadangi įmonės veiklą organizuoja vadovas. Atsakovas neįrodė, kad minėti jo atlikti veiksmai traktuotini kaip sąžiningi, atitinkantys maksimalaus atidumo reikalavimus. Atsakovas, matydamas, kad įmonės padėtis vis blogėja, turėjo susilaikyti nuo bet kokių veiksmų, kurie galėtų pažeisti bendrovės kreditorių interesus ar dar labiau pabloginti įmonės finansinę būklę. Minėti atsakovo veiksmai, pasireiškiantys imperatyvių įstatymo reikalavimų, pažeidimu, laikytini neteisėtais. Ūkio lėšoms skirtų lėšų paėmimas, negrąžinimas, jų panaudojimą patvirtinančių dokumentų nepateikimas laikytinas fiduciarinių valdymo organų pareigų pažeidimu.

24. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad dėl minėtų atsakovo veiksmų bendrovė neteko lėšų, darė išvadą, kad įrodytas ir priežastinis ryšys (pinigų nepanaudojimas bendrovės labui sąlygojo bendrovės nuostolius), tiek žalos dydis tarp neteisėtų veiksmų ir padarytos žalos.

25. Teismas darė išvadą, kad kartu tenkintinas ir reikalavimas priteisti įstatymo nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis) bei prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

26. Teismas pagal bylos duomenis sprendė, kad ieškovei iš atsakovo priteistina 1 210 Eur bylinėjimosi išlaidų (išlaidų advokato pagalbai apmokėti).

27. Teismas darė išvadą, kad valstybei iš atsakovo priteistinas 5 155 Eur žyminis mokestis (CPK 80 str.1 d. 1 p., 7 d.), taip pat 3,45 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidos (CPK 96 str. 1 d.).

3. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

28. Apeliaciniame skunde atsakovas J. K. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2018-08-29 sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti arba panaikinti Kauno apygardos teismo 2018-08-29 sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, priteisti atsakovui bylinėjimosi išlaidas.

29. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
    1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai tyrė ir vertino byloje pateiktus įrodymus, kurie rodo, jog kasos išlaidų orderiu nebuvo įformintas realus pinigų išėmimas iš kasos.

2. Pirmosios instancijos teismas turėjo siekti ne formaliai, o teisingai išnagrinėti bylą, todėl turėjo imtis priemonių išaiškinti reikšmingas bylos aplinkybes ir rinkti įrodymus.

3. Pirmosios instancijos teismas netinkamai ir nepagrįstai aiškino atsakovo sprendimą mokėti neapskaitytą darbo užmokestį darbuotojams kaip nenaudingą įmonei.

4. Pirmosios instancijos teismo nepagrįstai sprendė, kad žalos faktas egzistuoja, kadangi priteista pinigų suma buvo naudota atsiskaitymui su darbuotojais.

5. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad egzistuoja priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir padarytos žalos.

30. Apeliaciniame skunde ieškovės BUAB „Mono Status“ bankroto administratorius prašo apeliacinį skundą atmesti.

31. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
    1. Atsakovas neįrodė fakto, kad ieškovės prašomą priteisti 557 321,94 Eur sumą atsakovas panaudojo ieškovės darbuotojams kaip neapskaitytą darbo užmokestį.

2. Atsakovas iš esmės prisipažįsta klastojęs ieškovo finansinės atskaitomybės dokumentus, kurie buvo teikiami ir valstybinėms institucijoms ir teismams.

3. Nepagrįsti atsakovo teiginiai, kad nėra visų atsakovo atsakomybei kilti būtinų sąlygų, nes ieškovei žala padaryta nebuvo (nėra ir priežastinio ryšio).

4. Nepagrįsti atsakovo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje nebuvo pakankamai aktyvus.

4. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

32.  
    Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.
     

33.  
    Ieškovė kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė Lietuvos apeliacinio teismo 2018-10-11 nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1356-241/2018 ir prašo priimti į bylą.
     

34.  
    Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad Lietuvos teismų procesiniai dokumentai yra viešai skelbiami, sprendžia, kad atsisakytina priimti į bylą atsakovės pateiktą Lietuvos apeliacinio teismo 2018-10-11 nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1356-241/2018.
     

35.  
    Nepagrįsti apeliacinio skundo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, neteisingai nustatė bylos aplinkybes.
     

36.  
    Vertinant apeliacinio skundo argumentus, susijusius su tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai tyrė ir vertino byloje pateiktus įrodymus, kurie rodo, jog kasos išlaidų orderiu nebuvo įformintas realus pinigų išėmimas iš kasos, pirmiausia pasisakytina dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą.
     

37.  
    CPK 178 straipsnis nurodo, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). CPK 185 straipsnis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pažymėtina, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išvadas. Nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys, kad kasacinis teismas yra nurodęs, jog spręsdamas ginčą, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; kt.). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (tikimybių pusiausvyros principas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-09-30 nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-02-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-02-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008; 2008-09-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; kt.); teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-01-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014).
     

38.  
    Bylos duomenys patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadas, kad atsakovas neįrodė neapskaitytų įmonės grynųjų pinigų mokėjimo darbuotojams, neįrodė paimtų iš kasos grynųjų pinigų teisėto panaudojimo, kad atsakovas pažeidė imperatyvių teisės normų reikalavimus, įmonės neapskaitytų grynųjų pinigų panaudojimas ar mokėjimas darbuotojams laikytinas teisės pažeidimu, padarančiu įmonei žalą.
     

39.  
    Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantas, tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei procesinės teisės normas.
     

40.  
    Ieškovė reikalavimą atlyginti bendrovės patirtus nuostolius pareiškė atsakovui kaip bendrovės buvusiam vadovui. Pažymėtina, kad juridinio asmens valdymo organams nevykdant ar netinkamai vykdant jų kompetencijai priskirtas pareigas, jiems, be kitų atsakomybės rūšių, gali kilti civilinė atsakomybė. Juridinio asmens valdymo organo nariai turi fiduciarines pareigas juridiniam asmeniui, t. y. pareigas veikti išimtinai juridinio asmens interesais (CK 2.87 straipsnis), ir šių pareigų nevykdymas ar netinkamas vykdymas lemia valdymo organo nario atsakomybę pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį. Bendrovė, manydama, kad jos valdymo organo narys netinkamai vykdė savo pareigas ar jų neįvykdė ir dėl to bendrovei buvo padaryta žala, turi teisę reikalauti, kad toks valdymo organo narys šią žalą atlygintų (CK 2.87 straipsnio 7 dalis). Sprendžiant atsakovo, kaip buvusio bendrovės vadovo, civilinės atsakomybės taikymo klausimą būtina nustatyti ne tik tai, ar ieškinyje nurodyti atsakovo veiksmai (neveikimas) buvo neteisėti, t. y. ar jais buvo pažeista atsakovo pareiga juridinio asmens ir kitų jo organų narių atžvilgiu elgtis sąžiningai ir protingai arba neįvykdyti ar netinkamai įvykdyti įstatymų reikalavimai, bet ir tai, ar bendrovei buvo padaryta reali žala, o jeigu žala buvo padaryta, tai ar ji atsirado būtent dėl ieškinyje nurodytų atsakovo veiksmų (neveikimo) (CK 6.246 - 6.249 straipsniai). Byloje ieškovė privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą bei priežastinį ryšį (CPK 12, 178 straipsniai). Nustačius, kad asmuo atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovė neprivalėtų įrodinėti, kad atsakovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės, privalo atsakovas.
     

41. Bylos duomenys patvirtina, kad UAB „Mono Status“ įsteigta 2008-04-02, įmonės steigėjas bei vienintelis akcininkas yra J. K., kuris laikotarpiais nuo 2008-04-02 iki 2009-04-20, nuo 2009-06-23 iki 2014-02-04 ir nuo 2014-05-19 iki įmonei buvo iškelta bankroto byla ėjo šios bendrovės vadovo (direktoriaus) pareigas. Kauno apygardos teismas 2017-07-10 nutartimi iškėlė bendrovei bankroto bylą, nutartis įsiteisėjo 2017-08-24. Iš ieškovės 2016 metų finansinės atskaitomybės dokumentų matyti, kad 2016-12-31 ieškovės kasoje buvo 493 494,96 Eur suma, 2017-01-02 kasos išlaidų orderis patvirtina, kad iš ieškovės kasos visa 493 494,96 Eur suma buvo išimta ir išduota atsakovui. Tuo metu ieškovė turėjo ne mažiau kaip 487 582,83 Eur pradelstų įsipareigojimų kreditoriams. 2017-01-18 – 2017-07-27 kasos pajamų ir išlaidų orderiai patvirtina atsakovo atliktas finansines operacijas, kurių metu buvo disponuojama ieškovės kasoje buvusiomis piniginėmis lėšomis. Pagal pateiktus bendrovės balanso, sąskaitų aktyvumo ataskaitų, kasos knygos duomenis 2017-08-24 UAB ,,Mono Status“ kasoje liko atsakovo grąžintų 30,43 Eur, atsakovui iš kasos 2017-07-27 ūkio išlaidoms išduotų pinigų negrąžintas likutis yra 557 321,94 Eur (557 552,37 – 30,43 – 200 Eur 2017-08-04 panaudotų darbo užmokesčio išmokėjimui). Byloje nepateikti jų panaudojimą patvirtinantys dokumentai. Atsakovas (apeliantas) ieškovės nurodytos sumos neginčijo, tik aiškino, kad kasoje tokios pinigų sumos niekada nebuvo, visa ieškovės nurodyta suma susidarė per eilę metų (nuo 2014 metų) mokant darbuotojams neapskaitytus atlyginimus. Atsakovas pripažino, kad orderius išrašydavo ir pasirašydavo jis, buhalterė orderių nepasirašydavo, nes, atsakovo teigimu, nedalyvavo nei pinigų įnešime į kasą, nei jų išdavime atsakovui. Atsakovo teigimu, jis pinigų neišvaistė, nepasisavino, tik, siekdamas išvengti bankroto, norėjo išlaikyti darbuotojus, todėl jiems mokėjo dalį neapskaityto atlyginimo.
42.  
    Bylos duomenys patvirtina, kad nagrinėjamu atveju atsakovas (apeliantas), siekdamas pagrįsti savo teiginius, kad buvo mokamas neapskaitytas atlyginimas, su 2018-05-16 rašytiniais paaiškinimais pateikė jo paties sudarytas lenteles, darbuotojų sąrašą, 2018-06-06 pateikė patikslintų deklaracijų (Metinės A klasės išmokų, nuo jų išskaičiuoto ir sumokėto pajamų mokesčio deklaracija), pildytų 2017-06-19, 2017-06-20, paties atsakovo sudarytų atlyginimų žiniaraščių kopijas.
     

43.  
    Teisėjų kolegija laiko pagrįstas pirmosios instancijos teismo išvadas, kad atsakovo pateikti įrodymai nėra pakankami jo teiginiams pagrįsti. Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino, kad atsakovas tokių dokumentų neperdavė bankroto administratorei, nors pagal sudarymo datas šiuos dokumentus galėjo turėti ir privalėjo perduoti bankroto administratoriui.
     

44.  
    Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino, kad atsakovo paaiškinimą, kad darbuotojų parašai yra surinkti prieš bankroto bylos iškėlimą, kai į bylą pateikti 2014, 2015, 2016 metų žiniaraščiai, kad dalies parašų iš viso nėra ir darė pagrįstą išvadą, kad iš pateiktų patikslintų deklaracijų taip pat negalima spręsti apie apmokestintas sumas, nepateiktos pradinės deklaracijos.
     

45.  
    Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis sprendžia, kad apeliantas turėjo žinoti imperatyvius įstatymų reikalavimus, reglamentuojančius bendrovės turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų buhalterinę apskaitą, jos organizavimą ir tvarkymą, juridinių asmenų valdymo organų pareigas, darbo užmokesčio apskaičiavimo, mokėjimo bei šių operacijų apskaitymo tvarką, privalėjo minėtus teisės aktus vykdyti ir tinkamai įforminti finansines operacijas. Be to, ir pats atsakovas pripažino, jog, išmokėdamas neapskaitytus atlyginimus, pažeidė įstatymo reikalavimus.
     

46.  
    Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Kauno apygardos teismas 2018-06-18 nutartimi pripažino BUAB „Mono Status“ bankrotą tyčiniu, taip pat apribojo J. K. 5 metams teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu. Lietuvos apeliacinis teismas 2018-10-11 nutartimi paliko Kauno apygardos teismo 2018-06-18 nutartį nepakeistą. Minėtoje byloje apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad UAB „Mono Status“ vadovas, įmonei tapus nemokiai, nesilaikė fiduciarinių pareigų įmonės kreditoriams, netinkamas UAB „Mono Status“ valdymas nulėmė tolesnį nemokios įmonės padėties bloginimą ir negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais, o tai yra pagrindas pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu.
     

47.  
    Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje dėl įmonės tyčinio bankroto pripažinimo teismas nesprendžia žalos atlyginimo priteisimo iš kaltų asmenų klausimo ir nenustatinėja kiekvieno iš kaltų asmenų civilinės atsakomybės sąlygų. Teismas, spręsdamas dėl įmonės tyčinio bankroto, turi įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su įmonės veikla ar įmonės valdymo organų ir/ar dalyvių sprendimais, turinčiais tyčinio bankroto požymių, o bankroto pripažinimui tyčiniu nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą – turi būti vertinama aplinkybių visuma. Nagrinėjamos bylos atveju įmonės bankroto pripažinimas tyčiniu taip pat nereiškia, jog visi nurodyti įmonės vadovo ir (ar) akcininko veiksmai ar sprendimai yra neteisėti ar kad visais jais sąmoningai buvo siekiama įmonę privesti prie bankroto. Įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu teismui pakanka nustatyti tam tikrų veiksmų nuoseklią eigą, kurių sistema objektyviai patvirtina blogą įmonės valdymą, privedusį prie bankroto. Tuo tarpu atlikti detalesnį įmonės veiklos patikrinimą (patikrinti įmonės sandorius, sudarytus per 5 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, įvertinti konkrečių nurodytų asmenų veiksmų teisėtumą, atitikimą įmonės interesams ir pan.), pripažinus bankrotą tyčiniu, turi bankroto administratorius (ĮBĮ 20 straipsnio 5 dalis).
     

48.  
    Teisėjų kolegijos vertinimu, visuma atsakovo (apelianto) veiksmų, t. y. tiek įmonės privedimas prie bankroto, tiek ir neapskaityto darbuotojams atlyginimo mokėjimas patvirtina neteisėtus veiksmus UAB „Mono Status“ atžvilgiu. Tuo tarpu, apeliantas nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teisme nepateikė įrodymų, paneigiančių jo neteisėtus veiksmus, sukėlusius žalą ieškovei BUAB „Mono Status“.
     

49.  
    Kaip minėta, bylos duomenys patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadas, kad atsakovas neįrodė neapskaitytų įmonės grynųjų pinigų mokėjimo darbuotojams, neįrodė paimtų iš kasos grynųjų pinigų teisėto panaudojimo, atsakovas atsakingas už įmonei padarytą žalą.
     

50.  
    Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apelianto teiginius, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai ir nepagrįstai aiškino atsakovo sprendimą mokėti neapskaitytą darbo užmokestį darbuotojams kaip nenaudingą įmonei, kad pirmosios instancijos teismo nepagrįstai sprendė, kad žalos faktas egzistuoja, kadangi priteista pinigų suma buvo naudota atsiskaitymui su darbuotojais.
     

51.  
    Kaip minėta, pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvados, kad atsakovas pažeidė imperatyvių teisės normų reikalavimus, įmonės neapskaitytų grynųjų pinigų panaudojimas ar mokėjimas darbuotojams laikytinas teisės pažeidimu, padarančiu įmonei žalą.
     

52.  
    Žala, kaip viena iš būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei kilti, yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Pagal šią įstatyme įtvirtintą sampratą turtinė žala padaroma tais atvejais, kai nukenčia asmens turtiniai (ekonominiai) interesai.
     

53.  
    Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino, ar gali būti teisėti atsakovo veiksmai paimant iš bendrovės grynus pinigus ir juos panaudojant ieškovės UAB „Mono Status“ darbuotojų neapmokestintam darbo užmokesčio išmokėjimui, ar tokiais veiksmais bendrovei padaroma žala.
     

54.  
    Kaip minėta, atsakovas pripažino, kad orderius išrašydavo ir pasirašydavo jis, buhalterė orderių nepasirašydavo, kad jis pinigų neišvaistė, nepasisavino, tik, siekė išvengti bankroto, norėjo išlaikyti darbuotojus, todėl jiems mokėjo dalį neapskaityto atlyginimo.
     

55.  
    CK 6.930¹ straipsnis reglamentuoja atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumas.
     

56.  
    Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas, panaudodamas visą 557 321,94 Eur sumą neapskaityto darbo užmokesčio mokėjimui, sąlygojo minėtos imperatyvios teisės normos pažeidimą, nes darbuotojai yra laikomi aukštesnės eilės kreditoriais tik jei turi vykdomuosius dokumentus darbdavio atžvilgiu. Tik įmonei veikiant įprastai, jos vadovai neturi fiduciarinių pareigų kreditoriams ir tokiu laikotarpiu pagrindinė įmonės vadovo pareiga - tenkinti nuosavo kapitalo teikėjų - dalyvių interesus. Kuo įmonės finansinė būklė prastėja ir ji turi daugiau skolų, tuo didėja įmonės skolinto kapitalo teikėjų - kreditorių interesų reikšmė. Tai lemia, kad suprastėjus įmonės būklei, atsiranda vadovų fiduciarinės pareigos priimant su bendrovės veikla susijusius sprendimus atsižvelgti ir į kreditorių interesus. Įmonės finansinei padėčiai tapus ypač sunkiai ar net kritinei, t. y. įmonei pasiekus nemokumo ribą, kreditorių interesai pradeda vyrauti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-02-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-05-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2014; kt.).
     

57.  
    Teisėjų kolegija pažymi, kad laikytini nepagrįstais apelianto teiginiai, jog mokėdamas darbuotojams neapskaitytą darbo užmokestį siekė išvengti įmonės bankroto. Nėra pagrindo išvadai, kad jei UAB „Mono Status“ darbuotojams nebūtų buvęs mokamas neapskaitytas darbo užmokestis, UAB „Mono Status“ nebūtų bankrutavusi ir būtų sugebėjusi išlikti konkurencinga. Atsakovas privalėjo įmonės veiklą organizuoti taip, kad UAB „Mono Status“ vykdytų veiklą laikydamasis įstatymų, sąžiningai deklaruotų ir mokėtų visus mokesčius, mokėtų darbuotojams darbo sutartimi sulygtą darbo užmokestį ir priedus prie jo. Atsakovui matant, kad įmonei tenka per didelė finansinė našta, pastarasis galėjo sumažinti darbuotojų skaičių, imtis mažesnių (mažiau) statybos objektų ir pan. Tuo tarpu, atsakovo veiksmai privedė įmonę prie bankroto.
     

58.  
    Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad atsakovas neįrodė neapskaitytų įmonės grynųjų pinigų mokėjimo darbuotojams, neįrodė paimtų iš kasos grynųjų pinigų teisėto panaudojimo, kad atsakovas pažeidė imperatyvių teisės normų reikalavimus, įmonės neapskaitytų grynųjų pinigų panaudojimas ar mokėjimas darbuotojams laikytinas teisės pažeidimu, padarančiu įmonei žalą.
     

59.  
    Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja žalos padarymo faktas.
     

60.  
    Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad egzistuoja priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir padarytos žalos. Teisėjų kolegija šiuos apelianto teiginius atmeta kaip nepagrįstus.
     

61.  
    Teisėjų kolegija pažymi, kad priežastinio ryšio samprata pateikiama CK 6.247 straipsnyje: atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę, tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad priežastinio ryšio nustatymo civilinėje byloje procesą sąlygiškai galima išskirti į du etapus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-05-11 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-190-248/2018). Pirmame etape conditio sine qua non (privaloma sąlyga) testu nustatomas faktinis priežastinis ryšys ir sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Kitame etape nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar padariniai teisine prasme nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo (neveikimo). Nustatant teisinį priežastinį ryšį reikia įvertinti neteisėtais veiksmais pažeistos teisės ar teisėto intereso prigimtį ir vertę bei pažeisto teisinio reglamentavimo apsauginį tikslą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-05-11 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-190-248/2018).
     

62.  
    Kaip minėta, atsakovas pripažįsta, kad panaudojo 557 321,94 Eur sumą neapskaityto darbo užmokesčio mokėjimui. Tokie atsakovo veiksmai laikytini imperatyvių teisės normų pažeidimu. Byloje nustatyta, kad atsakovas (apeliantas) nepagrindė įmonės 557 321,94 Eur lėšų panaudojimo ir įmonei padaryta 557 321,94 Eur žala.
     

63.  
    Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo nurodomi neteisėti jo veiksmai negali pateisinti 557 321,94 Eur išmokėjimo darbuotojams, kurie ne tik neturi pirmenybės teisės prieš kitus kreditorius, tačiau tuo pačiu buvo nedeklaruoti mokesčiai mokami už darbo užmokestį. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad įmonei ir jos kreditoriams padaryta žala yra įrodyta. Ieškovė neteko turėtų 557 321, 94 Eur dėl atsakovo neteisėtų veiksmų.
     

64.  
    Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju įrodytas priežastinis ryšys (pinigų nepanaudojimas bendrovės labui sąlygojo bendrovės nuostolius), tiek žalos dydis tarp neteisėtų veiksmų ir padarytos žalos.
     

65.  
    Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011-02-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako.
     

66.  
    Vadovaudamasi prieš tai nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija pagal bylos duomenis konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantas, tinkamai ir

 Civilinė byla Nr. e2-3895-258/2018

 Civilinė byla Nr. e2-1242-921/2019

1. Atsakovas A. M. įsipareigoja sumokėti ieškovei BUAB „Transveho“ 10 000 Eur (dešimt tūkstančių eurų), šią sumą pervesdamas į ieškovei priklausančią atsiskaitomąją sąskaitą, kurios Nr. LT93 7180 3000 3046 7266, AB Šiaulių bankas, banko kodas 71800, mokėjimus išdėstant šia tvarka ir terminais:

1. Per 3 (tris) darbo dienas nuo nutarties, kuria bus patvirtinta taikos sutartis, įsiteisėjimo dienos atsakovas A. M. sumoka ieškovei BUAB „Transveho“, įmonės kodas 303405925, 5 000 Eur (penkis tūkstančius eurų). Šio punkto įvykdymo užtikrinimui atsakovas A. M. įnešė į antstolio S. U. depozitinę sąskaitą 5 000 Eur (penkis tūkstančius eurų) (tai patvirtinantis dokumentas pridedamas prie taikos sutarties ir yra neatsiejamas šios taikos sutarties dokumentas). Antstolis S. U. tarpininkavimo sutarties Nr. 1/2018 dėl turtinės prievolės įvykdymo sudarytos 2018-12-06 (tai patvirtinantis dokumentas pridedamas prie taikos sutarties ir yra neatsiejamas šios sutarties dokumentas) pagrindu bei remiantis Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų nutartimi per tris darbo dienas perveda iš savo depozitinės sąskaitos 5 000 Eur (penkis tūkstančius eurų) į ieškovės aukščiau nurodytą sąskaitą, esančią Šiaulių banke;
2. Likusius 5000 eurų atsakovas A. M. moka pagal pateiktą grafiką:

Mokėjimo data iki	Įmoka
2019-01-31	417 Eur
2019-02-28	417 Eur
2019-03-30	417 Eur
2019-04-30	417 Eur
2019-05-30	417 Eur
2019-06-30	417 Eur
2019-07-30	417 Eur
2019-08-30	417 Eur
2019-09-30	417 Eur
2019-10-30	417 Eur
2019-11-30	415 Eur
2019-12-30	415 Eur

2. Šalys, pasirašydamos šią taikos sutartį, pareiškia, kad atsakovui tinkamai vykdant mokėjimus šios taikos sutarties 1 punkte nurodyta tvarka ir terminais, viena kitos atžvilgiu atsisako visų kitų reikalavimų ir pretenzijų, keltų Kauno apylinkės teisme Kauno rūmų civilinėje byloje Nr. e2-21512-912/2018.
3. Jei atsakovas nesumokės šios sutarties 1 punkte nurodytų piniginių sumų per nustatytus šioje taikos sutartyje terminus, jis įsipareigoja sumokėti ieškovei 0,05 % dydžio delspinigius nuo uždelstos sumokėti sumos už kiekvieną netinkamo įsipareigojimo vykdymo dieną.
4. Šalys susitaria, jog atsakovui nesumokėjus šios taikos sutarties 1 punkte nurodytų piniginių sumų iki šios taikos sutarties 1 punkte nurodyto termino pabaigos, t. y. iki 2019-12-30, ar sumokėjus tik dalį nurodytos sumos bus laikoma, jog atsakovas prarado teisę į šios taikos sutarties 1 punkte suteiktą nuolaidą, o ieškovė turės teisę po 7 kalendorinių dienų nuo mokėjimų termino pabaigos, t. y. nuo 2019-12-30, išsiimti vykdomąjį raštą visai ieškinio sumai – 25 963,89 Eur, 5 proc. metinių procesinių palūkanų (nuo 2018-07-30) bei bylinėjimosi išlaidoms išieškoti.
5. Šalys susitaria, kad šalims tinkamai vykdant įsipareigojimus pagal šią taikos sutartį, visas kiekvienos iš šalių civilinėje byloje turėtas bylinėjimosi išlaidas jos padengia savo sąskaita.

6. Šalys lygiomis dalimis įsipareigoja atlyginti visas teismo turėtas išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu.
7. Šalys susitaria, kad teismui patvirtinus šią taikos sutartį, civilinėje byloje Nr. e2-21512-912/2018 (dabartinis Nr. e2-1242-921/2019) pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės lieka galioti iki tol, kol atsakovas pilnai atsiskaitys su ieškove, kaip numatyta taikos sutarties 1 punkte.
8. Ieškovė patvirtina, kad atsakovei sumokėjus taikos sutarties 1 punkte nurodytas sumas nustatytais terminais, ieškovė nereikš atsakovui jokių pretenzijų, kylančių iš jo administruojamos bankrutuojančios bendrovės UAB „Transveho“ į atsakovą.
9. Šalys patvirtina, kad joms yra žinomos ir suprantamos taikos sutarties sudarymo pasekmės, numatytos CPK 294 straipsnio 2 dalyje, t. y. tai, kad vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama.
10. Ieškovei ir atsakovui yra žinoma, kad sudarius šią taikos sutartį, tačiau nevykdant jos sąlygų arba pažeidžiant nurodytus terminus, kita sutarties šalis turi teisę kreiptis į Kauno apylinkės teismą Kauno rūmus ir gauti vykdomąjį raštą dėl įsipareigojimų priverstinio įvykdymo, kaip numatyta šios taikos sutarties 4 punkte.

 Civilinė byla Nr. e2-199-488/2019

 Civilinė byla Nr. e2-562-278/2018

5. Šalys konstatuoja, kad sudaryta taikos sutartis ir jos turinys neprieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ir viešajam interesui bei nepažeidžia kieno nors teisių ir/ar įstatymo saugomų interesų. Šalys taip pat konstatuoja, jog tarp jų nėra ginčo dėl taikos sutarties sąlygų, sutarties sąlygų turinys šalims yra suprantamas, aiškus ir atitinka šalių išreikštą valią.
6. Šalims žinoma, jog patvirtinus taikos sutartį, jos netenka teisės pakartotinai kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.
7. Šalys patvirtina, kad atlyginti bylinėjimosi išlaidų viena iš kitos nereikalauja, o teismo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, priteistinos iš atsakovo.

 Civilinė byla Nr. e2-2209-294/2019

 Civilinė byla Nr. e2-1565-260/2018